Vaidinanat-auka03-photo--D  

VAIDINANT AUKĄ

Gyvenimą išgyventi – ne pievą perbristi“. 12 dalių teorema

Julijus Lozoraitis / Menų faktūra

2005-12-13

Neįvykusio interviu su Oskaru Koršunovu ir jo spektaklio „Vaidinat auką“ pėdsakais

1. Citata
Šio išplėstinio esė epigrafu norėčiau pasirinkti Boriso Pasternako eilėraščio „Hamletas“ finalinę citatą:
„… ja odin, vsio toniet v fariseistvie.
Žyzn’ prožyt’– nie polie pereiti.”

2. Nei enfant, nei terrible
Oskaro Koršunovo ir jo vardo teatro naujojo sezono pradžios spektaklį „Vaidinant auką“ pavyko pamatyti dukart (ir Mažojoje, ir Didžiojoje Večerskio teatro scenoje), ir netgi parašyti apie jį trumputę recenziją „Lietuvos žiniose“. Bet liko kamuojantis nebaigtumo jausmas. Lyg ir šiame nuolatinio mūsų teatro enfant terrible naujausiame darbe liko kažkas nepastebėta, neįvardinta, neužčiuopta, suprasta kažkaip ne taip…
Pradėkime nuo įspūdžio – pribloškiančio mažoje erdvėje ir trukdančio žiūrovų jaunimėlio erzelyne didelėje. Abu įspūdžiai pakankamai stiprūs. Oskaras Koršunovas jau seniai nebe enfant, ir daugeliui nebe terrible. Jis kaskart su nauju spektakliu stebina sugebėjimu pateikti įmantrų scenišką reginį, nesunkiai įkandamą ir tokiems neįmantriems žiūrovams, koks yra mūsų teatrus lankantis jaunimėlis.

3. Visas tas džiazas
Leisiu sau režisierių įvardinti tiesiog OK. Spektaklyje „Vaidinant auką“ jis vėl demonstruoja sugebėjimą laisvai improvizuoti žanrais ir režisūrinėmis priemonėmis, kaip džiazo virtuozas – muzikinėmis temomis. Sceniškumo išraiškos OK rankose virsta ekvilibristiniais atrakcionais, pjesės turinį išskleidžiančiomis visose keturiose sceninėse dimensijose (trys erdvinės ir muzikinė) ir dar vienoje, penktojoje – teatrinės vaizduotės.
Tačiau OK nėra režisierius, pasirenkantis statyti ir telefonų knygą. Pjesė jam labai svarbi. Ir štai jis antrus metus paeiliui kuria naują spektaklį pagal šiuolaikinę rusų pjesę, kaskart pastatymui suteikdamas ypatingo manifestinio skambesio. Ar Griškoveco „Miestas“ yra manifestas? Taip, tai šiuolaikinio individualizmo manifestas. Ar „Vaidinant auką“ taip pat? Taip, tai mano manymu taipogi yra individualizmo manifestas, tačiau su tam tikru koršunovišku „bet“. Apie tą „bet“ ir bus čia pabandyta vystyti kalbą.

4. Verbatim
OK ima dviejų talentingų Rusijos provincijos išsišokėlių, brolių Vladimiro ir Olego Presniakovų pjesę. Kaip jau buvo minėta mūsų kultūrinėje spaudoje, Rusijoje dabar pjesių rašymo bumas. Pjesių daugybė, labai įvairių, ir tarp jų pasitaiko ir labai neblogų. Beje, tą patį galima būtų pasakyti ir apie Lietuvą. Rašančių pjeses ir čia daugybė, tarp jų pasitaiko ir geresnių, kurias visai padoriai pastato teatrai (pvz., Sintiją Černiauskaitę).
Tačiau, manyčiau, kad tarp mūsų pjeses rašančių autorių ir teatrų, skirtingai nuo Rusijos – vis dar neperžengiama praraja. Buvo tokia praraja ir Rusijoje, bet jie užsimanė ją įveikti. Taip rusų teatruose atsirado vadinamoji VERBATIM dramaturgija.
Kaip dažnai pasitaiko pas rusus, šie pasinaudoja užsieniniu terminu dorai į jį neįsigilinę, ir padovanoja pasauliui naują rusišką įvardinto reiškinio atmainą. Taip atsitiko ir su „verbatim“ pjesėmis. O iš tiesų terminas gimė prieš gerą pusšimtį metų Anglijoje, Royal Court teatre, kai ten buvo bandoma kurti sceninius tekstus pagal autentiškas gyvenimo situacijas.
Rusai savąjį „verbatim“, kaip dabar matyt, suvokė truputį kitaip. Jie mėgino perkelti į sceną ne autentiškas situacijas, o autentiškus tekstus. Nes puikiai suprato, kad pagrindinė posovietinių teritorijų dramaturgijos problema glūdi pirmiausia dialogų kokybėje. Rusiškos „verbatim“ pjesės buvo rašomos iš diktofono, t.y. taip, kaip žmonės šneka. Pavyzdžiui, milicijos kapitono (Vaidotas Martinaitis) ugningas necenzūriškas monologas spektaklyje „Vaidinant auką“ – tipiškas rusiško „verbatim“ teksto pavyzdys.
Bet iš esmės iš tų eksperimentų su diktofonais neišėjo nieko gera. Tačiau prarajos įveikimui buvo padaryta pradžia. Ir atsirado populiarios brolių Presniakovų pjesės, ir kitų autorių taip pat.

5. Edipo kompleksas
Pjesė „Vaidinant auką“, jeigu ją perskaityti rusų kalba, nieko nauja neatskleidžia. Jokių ypatingų tekstinių naujovių, paslėptų klodų ar kodų. Taigi, OK ima šią pjesę visų pirma kaip TURINIO, o ne FORMOS nešėją. Ir padaro iš to savitą FORMOS spektaklį – LYG IR formos…
Bet jeigu atidžiau pažvelgsime į spektaklio „Vaidinant auką“ vizualiąją plotmę, čia galima įžvelgti keletą režisieriaus autocitatų. Scenografija žadina asociacijas ir su „Šaltu vaiku“, ir su „Labas Sonia Nauji Metai“. Pagrindinio herojaus ir jo numylėtinės santykiai ir santykiavimai veda mus link „Shopping and Fucking“. Eglės Mikulionytės klounada – link „Romeo ir Džiuljetos“… Galima rasti ir daugiau aliuzijų į ankstesnę OK kūrybą. Režisierius tarsi apibrėžė ratą tam tikroje ryškioje jo kūrybos temoje, ir žiūrovų akivaizdoje mėgina pateikti tos temos apibendrinimą, išreikštą romantiškai autoironiška forma.
Tai – Edipo komplekso tema, ryškiai skambanti visoje OK kūryboje, režisieriaus suprantama ir pateikiama gerokai plačiau nei tiesiog asmeninė. TAI SKIRTINGŲ KARTŲ IR LAIKOTARPIŲ KONFLIKTAS, UŽMAIŠYTAS ANT ETINĖS IR ESTETINĖS KRAUJOMAIŠOS. Per šį konfliktą OK perteikia dramatišką kartos, kuriai likimo buvo lemta bręsti tektoninių istorinių procesų epochoje ant skirtingų platformų sandūrio, autorefleksiją.

6. Autoritetų teismas
Taigi OK mūsų pastarųjų penkiolikos metų režisūriniame teatre yra tarsi užsiciklinęs tarp vyresniosios ir jaunesniosios režisierių kartų, tarp senosios ir naujosios teatrų epochų. Niekaip neišdyla iš atminties gražiausias ir, ko gero, vertingiausias mūsų teatro pereinamojo laikotarpio spektaklis „P.S. byla OK“. Ir toli gražu ne vien tik šių žodžių autorius neįstengia ligi šiol pamiršti žavaus to reginio įspūdžio.
Taip pat tuo metu teko būti liudininku egzotiško vaizdelio, kaip Matulionio teatro sąjungoje patys svariausi ano laikmečio teatrologiniai autoritetai rėmė tuometinį Akademinio teatro vadą Rimą Tuminą prie sienos – atseit, kaip jis galėjo leisti, kad jo teatro scenoje pasirodė toks šokiruojantis spektaklis kaip „P.S. byla OK“?
Ir galiu prisiekti, kad Tuminas (kuriam tuometinė pozicija Akademiniame teatre tarp jo ir OK visai nediktavo jokių kitų jausmų išskyrus antagonistinius), peržengęs per nežinia ką savyje, nuoširdžiai GYNĖ režisieriaus OK teisę sceniškai įgyvendinti savo pasirinktą temą savo pasirinktomis priemonėmis. Šit koks paradoksas.

7. Amžinas paradoksas
Tačiau minėtos pasiaukojančios Tumino gynybos OK labui atgarsiai, atrodo, nepasiekė ginamojo ausų, o autoritetų prakeiksmai – tarsi ir taip. Ir štai, prabėgus keliems metams po „Bylos“, OK pateikė publikai kategoriškai priešingą tos pačios, kaip ir spektaklyje „P.S. byla OK“ temos traktuotę spektaklyje „Oidipas karalius“. Štai tuomet ir gimė šio teksto autoriaus galvoje pokalbio su OK tema: AR MENAS GALI BŪTI NUOŠIRDUS?
Bet kuris šiek tiek prakutęs rimavime poetas pasakys, kad pačios nuoširdžiausios eilės būna pačios prasčiausios, dažniausiai – gryna grafomanija. Bet tai – poezija, literatūra. O kaip teatre, kuris pagrįstas didžiausiu paradoksu – NUOŠIRDŽIA VAIDYBA?

8. Neįvykęs interviu
Autorius anaiptol nenorėjo pasakyti, kad spektaklyje „Oidipas karalius“ OK nenuoširdus. Jokiu būdu ne. Bet jis nori pasakyti, kad spektaklyje „P.S. byla OK“ režisierius buvo tikrai nuoširdus. Ir tas jo nuoširdumas, susidūręs ne tiek su autoritetų pasmerkimu, kiek su aplinkos indiferencija, pagimdė tą vidinį impulsą, tą žmogiško ir kūrybinio prieštaravimo postūmį, iš kurio gimė ir „Shopping and Fucking“, ir „Oidipas karalius“, ir visa su šia tema tiesiogiai nesusijusi tolimesnė jo kūryba, kuri galų gale sulaukė dėsningo išrišimo čia, spektaklyje „Vaidinant auką“…
O kas dėl OK nuoširdumo laipsnio kituose jo spektakliuose… Teatralai praktikai vartoja tokį terminą – „pridengtas“ (arba „paslėptas“) piešinys. Bet taip dažniausiai kalbama apie aktorystę. Manyčiau, kad OK pasirinko, PRIDENGTO, ARBA PASLĖPTO, REŽISŪRINIO PIEŠINIO KELIĄ.
Man, pavyzdžiui, kur kas mielesnis būtų kitas kelias, nepaslėptas ir nepridengtas, o nuoširdus, kaip „Byloje“. Bet kas iš to? Štai ir atsakiau sau į tą klausimą. Matyt, todėl ir mūsų su OK interviu minėta tema taip ir neįvyko…

9. Kreipiuosi į tave
Išties, OK situacija, kaip kūrėjo ir savo kartos atstovo, yra komplikuota. Jis visa savo esybe sėkmingai veržiasi į naujojo sceninio pasaulio erdves, kurias efektingai kūrybiškai nuolat atakuoja. Ir tuo pat metu OK visa savo organika lieka priklausomas nuo tos praeities epochos, kuri jį pagimdė, ir su kuria jis lig šiol konfliktuoja
Iš ko autorius daro tokią išvadą? Iš pastebėjimų. Visų pirma, OK yra panašus į anos epochos režisierių kartą tuo, kad, nepaisant viso savo antagonizmo, jis, kaip ir jie, lieka APELIUOJANTIS režisierius. „Anie“ irgi apeliuodavo – apskritai. Jų apeliacija būdavo reiškiama arba abstrakčiai publikai, arba publikai virš galvų, ritualizuotoms nepasiekiamoms instancijoms.
OK taip pat yra APELIANTAS. Bet jo apeliavimas kitoks. Toks įspūdis, kad kartais jis savo apeliavimo objektu pasirenka publikoje apskritai kažkokią vieną asmenybę, kurios tuo metu gali ir nebūti žiūrovų salėje. Kartais atrodo, kad jis apeliuoja į tam tikras mūsų nevienalytės publikos grupes. O kartais – kad spektaklio forma yra kreipinys viena kryptimi, o jo turinys skirtas kitiems.

10. Nelemta subręsti?
Tai – kaip geras teatras vaikams: vaikų teatro spektaklis privalėtų būti patrauklus ir tėveliams, kurie priversti tą vaikišką meną stebėti per prievartą, bet visai kitoje, nevaikiškoje plotmėje. Bet OK kūrybos agresyvumas anaiptol nėra infantilus. Ir tas brandos procesas, kurį žiūrovai stebi jo kūryboje jau antrą dešimtmetį, nėra vien nesubrendusios asmenybės augimas. Tai ir kovotojo, tobulinančio kovojimo įgūdžius, branda.
Tad su kuo ir dėl ko kovoja OK? Tikrai ne su savimi, nes nėra panašus į reflektuojantį inteligentą. Ir ne su vėjo malūnais, nes nėra riteris altruistas. Atsakymas į šį klausimą, regis, glūdi vienoje iš paskutinių spektaklio „Vaidinant auką“ mizanscenų, kai Valia (aktorius Darius Gumauskas, lenkiuosi jo atlikėjo talentui) isteriškai blaškosi ant grindų, rėkdamas kažką apie nenorą gyventi taip, kaip jam liepia… kas? Artimieji? Aplinkiniai? Ne.

11. Naujoji mitologija
Ir štai čia prieiname prie svarbiausios šios teoremos išvados. Tie OK herojai, kurie įgyvendina jo kūryboje skirtingų kartų konflikto ir Edipo komplekso temą, konfliktuoja ne su aplinka, ne su savimi, o SU LIKIMU.
Bet kadangi herojaus konflikto su likimu esmė yra MITOLOGINĖ, tai išeina, kad OK ir jo teatras per minėtą temą ir per Sigito Parulskio, Sofoklio, Marko Ravenhillo, Jevgenijaus Griškoveco, brolių Presniakovų ir kt. tekstus kuria NAUJĄJĄ MŪSŲ EPOCHOS MITOLOGINĘ SCENINĘ REALYBĘ.

12. P.S.
Pabaigai turiu prisipažinti, kad į spektaklį „Vaidinant auką“ žvelgiau su nuolatiniu, širdį kamuojančiu liūdesiu. Buvo liūdna, kad publika jau pernelyg įsismagina, skanaudama išorinius šio spektaklio efektus, kad vidinė prasmė kartais apskritai lieka neartikuliuota (ypač Didžiojoje scenoje). Ir ypač kažkodėl buvo liūdna dėl to „paslėpto piešinio“, kurį OK gludino ir kultivavo šitiek metų…
Bet galbūt ir negalėjo būti kitaip? Išties, „gyvenimą išgyventi – ne pievą perbristi“.