bir.grim.0006  

GRIMO OPERA

Grimo mieste suklestėjo kūrybos malonumas

Rūta Oginskaitė / Lietuvos rytas

2006-02-28

Į sceną trys „Grimo operos“ artistai įeina apsirengę baltais chalatais – tarsi būtų vaistininkai ar laborantai (kostiumų autorė – Jolanta Rimkutė). Įsitaiso it lektoriai – pasideda tekstus ant aukšto balto stalo.

Regimuosius savo vaidmenų įvaizdžius jie jau sukūrė Dmitrijaus Matvejevo nuotraukose. Spektaklio metu aktoriai įgarsins tuos tipažus, kuriuos žiūrovai per valandą pamatys kvadrato formos ekrane.
Jiems diriguos šios neįprastos, nenuspėjamos operos kompozitorius Antanas Kučinskas. Viena atlikėjų – operos sumanytoja Birutė Mar. Siužetą ji sulipdė remdamasi grimo vadovėliu ir gausybe interviu iš moteriškų žurnalų. Autorės partneriais tapo Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis.

Scenografiją šiuo atveju galėtume vadinti atmosfera, o ją kūrė Jūratė Paulėkaitė. Ekraną su staliuku, ties kuriuo balsais buria artistai, sujungia demonstratyviai daug spalvotų laidų. Techniška ir atšiauru.

Ekrane scenografė grimo kambarį pavertė buteliukų ir dėžučių didmiesčiu, kurį nufilmavo videomenininkas Andrius Jakučionis. Grimą personažams kūrė Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė. Joms iš trijų aktorių veidų teko nupaišyti visą minią personažų.

Ilgą „Grimo operos“ kūrėjų sąrašą vainikuoja pats teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas. Informacinę uvertiūrą baigiau. Laikas panirti į pačios operos prasmes.
Moteriški žurnalai po šito spektaklio gali pasirodyti kaip anekdotų rinkiniai. Kiekvienas „atviraujantis“ monologėlis „Grimo operoje“ kartojamas po tris kartus – trijų skirtingų tipažų vardu. Tuo ir pabrėžiamas žurnalinio „atvirumo“ grimas. O iš tiesų – idiotizmas.

Kaukių kelionė pradedama nuo vaikystės – kaip skirtingai tie žmogiukai drovisi ar meilinasi, deklamuodami vis tą patį eilėraštuką apie „galvytę vieną“. Po to jie taps simboliniais personažais. Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis).

Jaunų ir brandžių „menininkų“ paistymai apie asmeninio gyvenimo užkulisius skamba juokingai, ir tiek. Dalyvauji tame gana įprastame maskarade neįprastoje vietoje, žaviesi grimuotojų ir aktorių balsų galimybėmis, tačiau dar nenujauti spektaklio klastos.

Kai personažų karavanas prisiartina prie senatvės, jų savęs pateikimo juokingumas nemažėja. Bet jau imi skaičiuoti rezultatus ir klausti savęs: ar visas gyvenimas taip ir nuėjo beplepant? Žodžiais kūrei savo portretą viešuomenei ir gyvenimo pabaigoje lieki ties tais žodžiais kaip ties suskilusia gelda?

Kokių konkrečių žmonių interviu panaudojo B.Mar savo kūriniui, nežinia. „Grimo operai“ rūpi nuvainikuoti patį žodžių grimą, kurį vartojame net nesusimąstydami, jog tai viso labo kaukė. O jeigu autorė būtų panaudojusi lengvai atpažįstamus lietuviškų herojų interviu? Būtų skandalas, o ne meno kūrinys. Jį būtų galima rodyti didžiojoje salėje, stadione.

„Grimo opera“ pirmąkart pristatyta 2004 metų spalį muzikos festivalyje „Gaida“. Tuomet visas publikos dėmesys buvo sutelktas į ekraną. Tokia Šiuolaikinio meno centro scenos specifika. Aktoriai su diriguojančiu kompozitoriumi spietėsi scenos kampe. Girdėjosi tik balsai, ir buvo kas veikti žiūrovų vaizduotei – juk ekrane aktoriai neatpažįstamai „pertapyti“.

Dabar, teatro scenoje, aktorių-lektorių-laborantų tribūna stovi priešais ekraną. Matai jų darbo procesą. Vargšas publikos dėmesys turi tiesiog persiplėšti.

Pastatęs grimo miestą, teatras finale jį sugriauna. Nedrįsčiau teigti, kad jau pats spektaklis imasi griauti žodžių grimo papročius. Bet kad jis skatina drąsą kurti, rodo kūrybos malonumą – taip, tai jau arčiau tiesos.