Hamletas 31 photo- Dmitrij Matvejev  

HAMLETAS

Fortinbraso palikuonys apie „Hamletą“

Menufaktura.lt

2008-10-06

Dan Tagesen, Stavanger Aftenblad, 2008 09 09
Ieško Elsinoro mumyse. Šivakar Rogalando teatre pasaulinė „Hamleto“ premjera
Teatras 

– Dramos „Hamletas“ veiksmas, kitaip nei mūsų pastatyme, vyksta Elsinoro, Danijoje, bet mes ieškome Helsingioro žmogaus viduje, – sako Oskaras Koršunovas.
Oskaro Koršunovo teatras iš Lietuvos sostinės Vilniaus Rogalando teatre sulaukė didelio pasisekimo su „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džiuljetos istorija“. O šįvakar svečiai pristato pasaulinę garsiausios dramos pasaulyje, „Hamleto“, premjerą.
Vakar pamatę vieną spektaklio epizodą galime atskleisti, kad Pagrindinėje teatro scenoje vaidinamas „Hamletas“ perkeltas į mūsų laikus. Palyginti su „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džiuljetos istorija“, scenografija taupi, tamsioje scenoje išradingai panaudoti grimo veidrodžiai, o paslaptingoje atmosferoje tarpais pasigirsta garsi, vibruojanti muzika.
Svajonė
– Ne, niekada negalvojau apie Hamletą kaip apie svajonių vaidmenį. Tačiau pamatęs, ką šis vaidmuo duoda man kaip žmogui, pakeičiau nuomonę, – prisipažįsta Darius Meškauskas laikraščiui „Aftenbladet“.
Meškauskas taip pat sako, kad jis yra matęs penkis kitus „Hamleto“ pastatymus, bet šiame daugiau kalbama apie savęs supratimą.
Šis Lietuvos teatras garsėja tuo, jog klasiką vaidina taip, tarsi tai būtų šiuolaikinė dramaturgija, o šiuolaikinę dramaturgiją – taip, tarsi tai būtų klasika. – Šiuolaikinio teatro esmė – statyti klasiką šiuolaikiškai ir aktualiai, – sako Koršunovas.
Premjera
Šis „Hamletas“ sukurtas pristatant Vilnių kaip 2009 metų Europos kultūros sostinę, tačiau pasaulinė premjera vyksta Stavangeryje.
– Taip, galbūt tai rodo, koks mažas tapo pasaulis. Bet panašiai buvo ir su spektakliu „Meistras ir Margarita“: jo pasaulinė premjera įvyko Avinjone, Prancūzijoje. Kitais metais vis tiek bus didelė premjera namuose, – žada režisierius.
Williamas Shakespeare‘as „Hamlete“ netaupo žodžių, tad šios dramos pastatymai dažnai trunka daugiau kaip keturias valandas. Tačiau dramos versija, kurią matysite Rogalando teatre, trunka tik tris valandas, įskaitant pertrauką.
– Ne, originalaus teksto labai netrumpinome, liko viskas, kas svarbiausia. Greitai besirutuliojantis veiksmas spektaklyje leidžia sukurti trumpesnę, tačiau ne mažiau prasmingą versiją, – sako Koršunovas.
Titrai
Spektaklyje kalbama lietuvių kalba, kuri nesuprantama daugumai norvegų. Švieslentėje rodomi titrai, tačiau po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“ premjeros sulaukta žiūrovų skundų.
– Šiame spektaklyje švieslentė pakabinta galinės sienos viduryje, ir mes manome, kad taip bus geriau, – sako „Stavanger 2008“ projektų konsultantas Knudas Helge Robberstadas.
„Hamletas“ Rogalando teatre bus rodomas keturis kartus, du trečdaliai bilietų jau parduoti. Gastrolės baigsis „Vasarvidžio nakties sapnu“ rugsėjo 14 ir 17 dienomis.
Koršunovas taip pat labai džiaugiasi Jono Fosse pjesės „Tos akys“ pastatymu Lundsnesete.
– Statydamas šį spektaklį dar labiau įsimylėjau šią šalį, – šypsosi jis.

Stein Roger Fossmo, Rogalands Avis, 2008 09 10 
Nepaprastai intensyvus Hamletas 

Paprastoje, juodoje ir šaltoje aplinkoje Oskaro Koršunovo teatras „Hamletą“ vaidina taip intensyviai, kad spektaklis tampa nepamirštamas.
Scenografija labai paprasta, pradžios scenoje devyni aktoriai žiūri į save grimo veidrodžiuose su neoninėmis lempomis. Vėliau pasirodančios baltos gėlių vazos ir intensyvios garsinės dekoracijos sudaro neįmantrų, bet efektingą foną didėjančiam Ofelijos pamišimui ir žiauriam likimui.
Išoriškai drama perkelta į šiuos laikus: karaliaus pasiuntiniai papuošti gėjiškais moteriškais aksesuarais. Ofelijos tėvas, manipuliatorius Polonijus iškviečia kunigą mobiliuoju telefonu – gerai bent kad ne iš Norvegijos bažnyčios tinklalapio. (Iš tiesų Polonijus iškviečia Reinaldo – MF past.)
Bet to, garsusis lietuvių režisierius labai išradingai ir vykusiai išsprendė Hamleto susitikimą su tėvo šmėkla. Jau vien dėl to verta apsilankyti teatre. Pamatyti save
Režisieriaus Koršunovo pastatyme klausimas „Kas tu esi?“ nuo pat pradžių duoda toną kelionei, kurią turi įveikti jaunasis Danijos princas, per nelaimingą meilę Ofelijai, sąžinės kančias, prisirišimą prie motinos, tikrovės apmąstymus, kraujo kerštą, prasidedantį pamišimą, lojalumą, išdavystę ir pareigą.
Karalienė Gertrūda ir naujasis sutuoktinis karalius išlaiko šaltą atstumą, Rasa Samuolytė taip puikiai perteikia Ofelijos likimą, jog šiurpsta oda, o Polonijus pasižymi manipuliatoriaus niekšybėmis ir smagiu fiziniu bei žodiniu humoru.
Kalbos barjeras
Vaidinti pačią žodingiausią Shakespeare‘o dramą norvegų publikai lietuvių kalba, be abejo, labai sudėtinga. Sunku sekti elegantišką Hamleto žodinę ataką prieš Polonijų ir savo motiną, kai žvilgsnis turi šokinėti nuo veikėjų scenoje prie titrų. Per premjerą norvegiški titrai ne visada suspėdavo su veiksmu, kai kas dingdavo dūmuose. Labai trūko geresnio techninio sprendimo, ypač žiūrovams, sėdintiems paskutinėse eilėse. Tai turi būti ištaisyta kuo greičiau. Žiūrovams nekenktų iš anksto pasikartoti siužetą, kad galėtų sutelkti dėmesį į įspūdingą teatro aktorių vaidybą.
Novatoriška
Šiaip ar taip, 2008 metų „Hamleto“ versija, kurią pristato Koršunovas, atstovauja neeiliniam, novatoriškam teatrui. Daugybė didelių klausimų, kuriuos Shakespeare‘as įdėjo į lūpas savo danų princui, iškyla visu aktualumu. Būsimi „Hamleto“ spektakliai – istorinė galimybė patirti nepaprastai stiprų scenos meną. Čia panaudoti nauji efektai, režisierius scenoje demonstruoja elegantiškus sprendimus, originaliai sumanytas keliaujančios teatro trupės spektaklis, kuriuo Hamletas siekia demaskuoti Klaudijų. Dariaus Meškausko Hamleto dėka Shakespeare‘o būties apmąstymai „To be, or not to be“ (lietuviškai: „Būti ar nebūti“) nuskamba ypač aktualiai. Trys valandos prabėga nepastebimai. Pabaiga itin intensyvi ir ne mažiau brutali.

Anette Therese Pettersen, Dagsavisen, 2008 09 10
Meistriškas „Hamletas“ 

Žiūrovams renkantis į teatro salę, aktoriai jau sėdi scenoje, kiekvienas priešais grimo veidrodį. Kol mes susėdame į savo vietas ir pamažu nurimstame, jie spokso į savo atspindį veidrodyje ir klausia savęs: „Kas tu esi?“ Iš pradžių tyliai, bet ilgainiui vis agresyviau ir atkakliau. Tokia erdvė tarp kraštutinumų, taip pat ekspresyvi vaidyba labai būdingos Oskaro Koršunovo spektakliams. Prieš kelias savaites Stavangeryje įvyko spektaklio po atviru dangumi „Tos akys“ premjera, jį taip pat režisavo Koršunovas. O šį vakarą Rogalando teatre sulaukėme pasaulinės Oskaro Koršunovo teatro premjeros.
Scenografijos ir kostiumų požiūriu spektaklyje apsiribojama juoda, balta ir raudona spalvomis – gan simboliška. Tačiau kalbant apie režisūrą ir vaidybą, panaudotas visas registras, ir aš nuo pat pradžios negalėjau atitraukti nuo scenos akių. Hamletas sutrikęs ir smarkus, Polonijus – kvailys, Karalius – žiurkė, o Ofelija galbūt vienintelė, kurios ketinimai dori. Koršunovo režisuotame spektaklyje gerai atskleistas Ofelijos paveikslas ir jos jausmai aplinkiniams. Ilgainiui darosi skaudu stebėti, kaip ji blaškosi.
Popuri
Pirmoji spektaklio dalis lengvai žiūrima, nuo Shakespeare‘o teksto, regis, nenutolstama. Joje yra net keletas esminių dramos vietų, dėl to spektaklis tampa dar intensyvesnis.
Atėjus pertraukai man visai nesinorėjo išeiti iš salės. „Dar! Dar!“ – šaukiau mintyse, kai Ofelija metė gėles ir šoko į krioklį.
Vos prasidėjus antrai spektaklio daliai, mane apėmė jausmas, kad pertrauka buvo nereikalinga. Kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai mintis teatro salėje be pertraukos praleisti tris valandas, netgi daugiau, atrodė viliojanti. Po pertraukos ritmas pasikeitė, ir toliau tęsėsi ankstesnis popuri. Tačiau dabar – be kulminacijų ir patoso. Veikiau atėjo laikas šiek tiek apibendrinti pirmosios spektaklio dalies monologus ir dialogus, pakeitusius Shakespeare‘o kontekstą. Emocinis pakilimas pirmojoje spektaklio dalyje sugriaunamas antroje.
Vykusi režisūra
Meistriškai Koršunovo režisūrai pavaldi ne vien gabių aktorių trupė – žiūrovai irgi turi susitaikyti su tuo, kad yra valdomi. Mano simpatija Ofelijai, pasidygėjimas Karaliumi ir juokas iš Horacijaus, – viskas surežisuota.
Kaip rašoma programėlėje, Koršunovo „Hamletas“ nagrinėja sąžinės temą. Tačiau tematika nėra brukama žiūrovui. Veikiau atvirkščiai: mes skatinami nemėgti Karaliaus, kad paskui atsidurtume akistatoje su savo kerštingumu. Išganymo akimirką per pertrauką pasakiau, kad aš nugalėta, kad pagaliau mane galima vadinti Koršunovo gerbėja.

Lillian Bikset, Dagbladet, 2008 09 11 
Triukšmas ir grožis. Oskaro Koršunovo „Hamletas“ tarp efektingumo ir efektų vaikymosi 

Skaidrumas, perspektyvų gausa ir scenos, tokios gražios, jog akys dar ilgai negali jų pamiršti. Erzelis, šešėliavimas, perspektyvos nebuvimas ir triukšmas. Oskaro Koršunovo „Hamletui“ tinka abu apibūdinimai.
Genialumo blyksnius keičia triukšmas: tiek triukšmas tiesiogine prasme, tiek vizualinis, tiek dramaturginis. Garsinį vaizdą gadina garso stiprumas, vargiai pateisinamas sveikatos požiūriu. Vizualinis vaizdas tarpais tamsus ir nepermatomas, su dūmais ir iš apačios sklindančia šviesa, dėl to bent jau sėdintiesiems pirmose eilėse vertimas tampa neįskaitomas, o kadangi tekstas sumaišytas ir paredaguotas, nepadeda ir tai, jog drama gerai žinoma. Kai kurie pasakojimo būdai labiau trikdo nei ką nors duoda, pavyzdžiui, virtinė visiškai nereikalingų metateatro epizodų priešais veidrodžius, ir, šių eilučių autorės akimis, balta žiurkė, turinti parodyti, kad Danijos karalystėje kažkas „supuvę“.
Kas geriausia
Taigi silpniausiose vietose Koršunovo „Hamletas“ triukšmingas ir varginantis, o stipriausiose – tiesiog genialus. Hamleto ir Ofelijos išsiskyrimo scenoje esama aiškių užuominų apie tolesnius įvykius, atskleidžiama naujų jos pamišimo niuansų. Scena „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“ meistriškai suredaguota ir taip pat meistriškai atlikta Hamleto ir Polonijaus. Sceną, kur turi paaiškėti Polonijaus kaltė, sudaro daugiasluoksnis pantomimos intarpas. Klaudijaus ir Gertrūdos santykiai vaizduojami linksmai ir šmaikščiai, o sumanymas tam pačiam aktoriui (Gavenoniui) duoti vaidinti ir Klaudijų, ir Hamleto tėvą genialus – taip išryškinamas kraujomaišos aspektas karališkos santuokos sulaužyme ir nusižengimas gamtai, kai brolis nužudo brolį, tuo pat metu sustiprinant smurto kovojant dėl valdžios motyvą, nenutrūkstančią spiralę, kuri galbūt nutrūks pjesės pabaigoje, o gal ir ne. „The rest is silence…“
Vientisas Hamletas
Visi vaidmenys atrodo apgalvoti, nuoseklūs ir logiški, o ypač įdomus, nieko stebėtina, yra pagrindinis vaidmuo. Savo monologą „Būti ar nebūti“ Hamletas pasako du kartus. Tačiau jau pirmąjį kartą jam sakant monologą, kur kas anksčiau, nei sumanyta Shakespeare‘o, tampa aišku, kad jis priėmė sprendimą – nebūti. Kad pabėgtų nuo to likimo, kurio iš tikrųjų troško. Hamletas, kurį vaidina Darius Meškauskas, nėra išprotėjęs. Jis netekęs iliuzijų, ilgainiui – desperatiškas, bet neišprotėjęs. Tiesa, jo jausmai prieštaringi, bet ne asmenybės bruožai. Šis Hamletas pasižymi tokiu idealizmu, o vėliau – tokiu nusivylimu, kokį gali jausti tik labai jauni arba labai naivūs žmonės. Vientisas personažas. Tačiau jis vaidina spektaklyje, kuriam šiek tiek trūksta rišlumo, kad nusipelnytų to paties epiteto.

Elisiv Hauge Nilsen, Haugesunds Avis, 2008 09 11 
Sugniaužtas kumštis. Atgaivinta klasika, kuri palieka pėdsaką 

Norite patirti teatrą, kuris nevaikšto išmintais takais? Tuomet verta pamatyti gastrolinį spektaklį Rogalando teatre.
Teatralai ne veltui nuolat sugrįžta prie Williamo Shakespeare‘o dramaturgijos. Tačiau nepaisant egzistencinių klausimų, dramatiškumo ir puikių eilių Hamleto kančios neretai paverčiamos reportažu iš praėjusių laikų.
Lietuvio Oskaro Koršunovo veržlioje atakoje, kurią perteikia teatro aktoriai, akivaizdžiai tikintys spektaklio medžiaga, kurią jie sviedžia publikai, drama tampa universali.
Tiksliau tariant, atsieta nuo konkretaus laikmečio ji tampa amžinai aktualiu pasakojimu apie kaltę ir išdavystę, motinos ir sūnaus santykius, kovą vėl valdžios, atsakomybę ir draugystę.
Jeigu teatre su Hamletu susiduriate pirmą kartą, gali būti sudėtinga pagauti visus niuansus. Būtų ne pro šalį iš anksto permesti akimis siužetą.
Čia nėra jokių šarvų, kovų su kalavijais ar rūmų dekoracijų. Viskas vyksta atviroje scenoje, kur pagrindiniai elementai – dėžės ant ratukų, su veidrodžiais ir neoninėmis lempomis.
Scenografija, kostiumai, garsai, tarpais priartėjantys prie nemalonaus disonanso, – viskas pabrėžia pagrindinę temą: netobulas pasaulis, kuris ima eižėti, Hamletui keliant klausimus ir atskleidžiant vis naujus išdavystės klodus.
Spektaklis vaidinamas lietuviškai. Šiek tiek užtrunka, kol pripranti sekti tekstą anglų ir norvegų kalbomis ant galinės sienos ir tuo pat metu stebėti, kas vyksta įvairiose scenos vietose.
Raidės neatrodė itin didelės žiūrint iš trečios eilės. Tolesnėse eilėse vertimas turėjo būti sunkiai įskaitomas. Ir ne visada būdavo aišku, ar titrai suspėja su aktoriais.
Tačiau nuosekliai parinktomis keliomis poveikio priemonėmis, kurios kartojasi per visas tris valandas, kiek trunka spektaklis, Koršunovas vis giliau įtraukia mus į pasakojimą. Jis dovanoja žiūrovams teatrą, kurį nelengva suprasti iš karto, kuris skatina stebėtis.
Stipri aktorių vaidyba su didžiule įtaiga perteikia Koršunovo Hamleto viziją.
Sumaištis susilpnina paskutinės dalies intensyvumą. Tačiau turės praeiti nemažai laiko, kol nublanks atkaklaus ir kruvino paskutinio Hamleto monologo paliktas atspaudas.
Oskaras Koršunovas yra lietuvių teatro pažiba ir visame pasaulyje liaupsinamas režisierius. Oskaro Koršunovo teatras įkurtas 1999 metais. Režisierius dalyvauja „Stavanger 2008“ programoje su trimis Shakespeare‘o pastatymais, „Hamletas“ sukurtas Stavangerio užsakymu. Jis taip pat režisavo pasisekimo sulaukusį Jono Fosse spektaklį „Tos akys“, kuris buvo rodomas rugpjūčio mėnesį.

Vertė Eglė Išganaitytė