Hamletas 31 photo- Dmitrij Matvejev  

HAMLETAS

Esamasis „Hamleto“ laikas

Daiva Šabasevičienė / Literatūra ir menas

2009-02-27

Statydamas W. Shakespeare’o „Hamletą“, Oskaras Koršunovas iš esmės permąstė savo kūrybą ir žiūrovui pasiūlė traktuotę, kuri, tyrinėjant šį spektaklį, visada turės mokslinį pagrindą, nes režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą W. Shakespeare’o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.

Pirmo ir paskutinio tragedijos veiksmo Hamletas – skirtingi: melancholikas tampa aštrios minties žmogumi, sužinojęs, kokie sudėtingi ir neįveikiami gyvenimo prieštaravimai. O. Koršunovui nerūpi lėtai dėstyti Hamleto evoliucijos. Panašus atrodė ir jo Oidipas, patiriantis ne siužeto lūžius, bet dvasinį apsivalymą. Gal dėl to struktūriškai šie spektakliai kiek panašūs, skelbiantys pranašiškus minorinius nuosprendžius. Režisieriui nerūpi nei antikinis koloritas, nei šekspyriškoji spalvų paletė. Jis apsiriboja klasikinėmis (juoda-balta-raudona) spalvomis, kad greičiau galėtų priartėti prie savojo „veiksminio“ teatro, susieto su epocha, kurioje gyvena ir kuria jis pats. Todėl šiuos herojus būtų neteisinga tiesmukai vadinti režisieriaus alter ego. Jis kinta drauge su jais, ieško, blaškosi, nes atsakymus paskandina klausimų lietus. „Oidipe“ finalinių varpų gaudesy renki sutrupinto pasaulio garsus, „Hamlete“ baltos grimo servetėlės virsta stingstančiais kraujo krešuliais. Režisierius, matuodamasis savo herojų kaukes, veržiasi į tobulybę, tačiau aplinkos nuopuolio akivaizdoje tampa pažeidžiamas. Jo herojai aukoja energiją bendriems egzistencijos tikslams. „Hamlete“ veiksminė logika susieta su teatro kaita apskritai. Režisierius piešia ryškias paraboles, nebijodamas ryškių kritimų. Aukščiausieji taškai kiekvieną kartą suskamba kitaip, palieka laisvę stebinčiojo interpretacijai.

„Hamletas“ sukurtas iš atskirų scenų, kurios gana schemiškai konstruojamos tam, kad greičiau išlaisvintų dvasią. Spektaklyje mintis atsiplėšia nuo konstruktyvistinių spektaklio pamatų ir neapsakomu greičiu artėja į tikslą. „Kas aš esu?“ – nuskamba dar veiksmui neprasidėjus, nes režisieriui nesvarbu nei žodžiai, nei mintys – jam svarbu visa tai materializuoti. Daugiažodė, ilgiausia W. Shakespeare’o pjesė (4042 eilutės ir 29551 žodis) perskaitoma protu. Tokiame griežtame vyriškame lauke it žaibo nutviekstos suskamba visos Ofelijos scenos. Jai nereikia „įsibėgėjimų“: ne vien dėl to, kad Ofelija skirta Rasai Samuolytei, bet ir dėl to, kad režisierius jos skrydžiui būna parengęs puikią dirvą. Net Ofelijos išprotėjimo sceną galime traktuoti ne kaip išprotėjimą, o kaip tyvuliuojančios amžinos meilės čiurlenimą. Nieko nėra konkretaus, nieko netikėto. Ji egzistuoja kaip vanduo, ji – paskutinė šviesa šioje žemėje. Ne veltui režisierius jai paskutinei užgesina grimo staliuko šviesą.

Moteriškasis pradas O. Koršunovo kūryboje visada užima išskirtinę vietą. Be moteriškųjų linijų jo kūryba neįsivaizduojama. Joms skiriamas ne tik ypatingas dėmesys, bet ir jautrumas. Režisieriui labiau rūpi plėtoti vidinių būsenų kaitą, charakterių kraštutinumus, ir tik vėliau –­ išorinį veiksmo piešinį. R. Samuolytės teatrinė asmenybė tokia ryški, kad bet koks jos posūkis, bet kokia reakcija ar žodis tampa organiška spektaklio dalimi.

„Hamlete“ režisierius vyriškąjį pradą atskiria nuo moteriškojo. Tai jis pademonstruoja naudodamas skirtingą muziką, apšvietimą. Scenose, kuriose skleidžiasi Ofelija, regime tik ją, Hamletas tuomet yra tik jos šešėlis. Racionaliai apgalvotos scenos pagrindžia viso spektaklio logiką. Todėl Ofelijos išprotėjimas yra skaidrus. Reikia kantrybės, kad suvoktum, kur link juda gyvenimas. „Grot manimi lengviau nei šita birbyne“, – sako Hamletas, o Koršunovas tai priima kaip besikartojantį, kasdienį reiškinį.

Hamletas skausmingai pripažįsta savo ketinimų ir tikslų prieštaravimus. Jis blaškosi ir abejoja. Kadangi Klaudijus neturi jokios tiesos ir nenusipelno nė mažiausios pagarbos, tad Hamletas, kovodamas su juo, nenusižengia savo dorovei. Remdamasis Hamletu, O. Koršunovas sąžinės tragediją rodo ne kaip dviejų tiesų kovą –­ svarbiausias kolizijos šaltinis yra tas, kad nerimstanti Hamleto siela nėra skirta energetiniam veiksmui. Intelektualus žmogus šiandien blaškosi tarp teisingų sprendimų ir nesėkmingų bandymų juos įgyvendinti. Todėl O. Koršunovui Hamletas svarbus tuo, kad nuo pat pradžių paskutiniame sielos taške mato mirtį, kuri jį kaip vėžys pamažu suėda dar prieš tai, kol ateina iš tiesų. O. Koršunovo Hamletas pavargęs ir išsikankinęs. Todėl šį vaidmenį jis skyrė Dariui Meškauskui – aktoriui, kurio išorinė faktūra šias savybes slepia. Režisierius per D. Meškauską demonstruoja antrą galimybę tapti Hamletu –­ techniškai suvaidinti mirties persekiojimą ir jos apoteozę.

„Hamletas“ – nemielas ir nejaukus, žudantis ir kankinantis spektaklis. Būtent aktoriams palikta galimybė jo sistemoje tapti išganytojais. Personažams grimo veidrodžiai leidžia pasitikrinti grimasas. Režisierius savo veidrodžių atspindžiais laiko aktorius. Todėl ypač svarbi tampa scena, kada ratu susodinti aktoriai W. Shakespeare’o žodžiais tęsia oberiutiško-bulgakoviško-OKT rato tradicijas ir tarytum grįžta į pradžių pradžią, mokydamiesi tarti pirmąją raidę, kol dar nėra jokios intonacijos, kol jie dar savęs nėra matę jokiame veidrodyje. Čia didysis O. Koršunovo paradoksas – jis augina veiksmą nuo nulio: lėtai, rodos, nuo paprastų scenų, iš atsibodusių dūmų… Kuo plačiau skleidžiasi teatriniai atradimai, tuo labiau siaurėja dvasinis taikinys. Mes sielą pradedame regėti lyg pro didinamąjį stiklą. Hamletas iki galo nesuvokia savo sprendimų, nežino, kaip reikia elgtis. Jis blaškosi dar iki Tėvo šmėklos pasirodymo. Jis tampa ne tik pasaulio filosofu. O. Koršunovas D. Meškausko lūpomis kalba ne metaforomis, bet bando rasti sprendimus, kurie padėtų atkurti apnuodyto gyvenimo pusiausvyrą.

Hamleto „smegenų knyga“ tankiai prirašyta, ir ją aktorius skaito gan greitai. Kartais atrodo, kad trūksta sceninio laiko ar tam tikrų kupiūrų, kad intonacijos (kurių neturi būti) neužgožtų minčių. Šypsena, kuri slepia niekšą, – ne vien Klaudijaus charakteristika. Visuotinė problema, būdinga visai šaliai, režisieriui reikšmingesnė nei pavienių personažų likimai. Svarbu, kad kiekviena ištarta mintis materializuotųsi, net jei tam ir nesuteikiamas išorinis veiksmas. Sąžinės pelėkautai – problema, kurią sprendžia O. Koršunovas.

Dar praėjusį pavasarį įvykusi pirmoji „Hamleto“ sceninė kelionė į Graikiją atrodė kiek per griežta, bet šiandien, matydami baigtą spektaklio variantą, stebimės, kad su šiuo spektakliu tarytum išsipildė režisieriaus pranašystės. Jis nuspėjo ne tik mažos šalies pūvančią situaciją, bet atkreipė dėmesį į žmones, kurių prarastos sąžinės fone vyksta įvairūs žlugimai, vadinami krizėmis.

O. Koršunovas matomus veiksmus atskiria nuo realių, išorinius – nuo vidinių. Į sceną jis išleidžia ne tik šekspyriškus personažus, bet ir haliucinacines būtybes, kurios mielos ir visiems atpažįstamos. Toks sugretinimas, kada scenoje vaidinama rimčiausia pasaulio tragedija, ne tik nesumenkina situacijos, bet žiūrovui leidžia pasijusti teatre, kuriame pagrindiniai veikėjai bando žaisti „teatrą“.

D. Meškauskui hamletiškumas artimas. Režisieriui rūpi, kad jo Hamletas būtų dvasiškai subtilus, aštraus, nesileidžiančio į kompromisus proto. Lėkšto, nežmoniško, praradusio atmintį, gyvenančio vien šia diena pasaulio fone Hamletas sprendžia klausimą, kaip iš jo pasitraukti. Aktorius mazochistiškai blaškosi po sceną, dar labiau įkaitindamas aplinką. Bet jis nepajėgia būti kitoks, ir šios savybės jį suartina su Hamletu. Bandymas būti kitokiam, bandymas sužinoti, nuolatinis egzistavimas tragiškai beviltiškoje situacijoje… Melancholiškas reflektyvumas D. Meškausko Hamletą jau nuo pirmų minučių paverčia autsaideriu. Neužmieganti sąžinė išprovokuoja ir Hamleto agresiją. Siekdamas teisingumo, jis įvykdo nusikaltimą. O. Koršunovui Hamletas svarbus kaip veidrodis, atspindintis regėjimą: jis perregi žmones, bandančius pasirodyti kitokie, negu yra. Apsimetinėjimas, kūniškų pozų paradas Hamleto akyse subliūkšta ir tampa niekuo.

Režisierius Polonijaus vaidmeniui taikliai pasirinko Vaidotą Martinaitį, kuris šiam personažui suteikė šilčiausių atspalvių. Organiškumas – pagrindinis V. Martinaičio instrumentas. Jo vaidmuo –­ tarytum spektaklis spektaklyje. O. Koršunovas V. Martinaitį į sceną išleidžia ne vien tada, kai „liepia“ dramaturgas. Palikdamas jį scenoje net po nužudymo, tarytum įspėja, kad tokio Polonijaus akys regi bet kokius išsigimstančio pasaulio veiksmus. Gulėdamas kniūbsčias, jis seka Hamleto tragediją, tarytum neleisdamas jai tapti dirbtine.

O. Koršunovas kuria įvairiose erdvėse, bet kiekvieną kartą gali pastebėti, kad originali vieta, kurioje gimė vienas ar kitas spektaklis, yra tiksliausia. Menų spaustuvę, kurioje buvo daromi paskutiniai „Hamleto“ patepimai, ir šiandien laikyčiau tikraisiais šio spektaklio namais. M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatro salė „Hamletui“ per šviesi, per sterili, jos akustika prasta. Kaip besidžiaugtume kiekviena retai atsirandančia teatrine erdve, paskutinysis statinys – dar vienas įrodymas, kad teatro architektų Lietuvoje nėra. Nors trūksta tiek nedaug, bet –­ trūksta…

Naujose patalpose „Hamleto“ erdvė retsykiais priminė net namų aplinką, veiksmas vyko lyg kambaryje. Šiam spektakliui tai lyg ir tinka. Bet kai kurios svarbios scenos, pavyzdžiui, Tėvo šmėklos, – prarado įtaigą: Dainiaus Gavenonio sukurtas paveikslas senojoje erdvėje atrodė poetiškesnis, paslaptingesnis.

Spektaklyje viskas turi būti tikslu. Režisierius nesibodi priminti ir patosiškojo W. Shakespeare’o. „Hamlete“ režisierius sukūrė ne vieną choreografinę kompoziciją; visos jos – dramaturgiškai tikslios. Įvairių luomų ir valdžios ištroškusių žmonių scenines kompozicijas jis demonstruoja kaip gyvuosius paveikslus. Kai kurie jų veiksmingesni už pliūpsniais žeriamus žodžius.

O. Koršunovas tarytum kuria naują dramos kūrinį. Tai pirmasis jo darbas, kuriame paliktas toks didelis dėmesys W. Shakespeare’o tekstui. Režisierius demonstruoja, kaip galima išskleisti jo galimybes: nuo socialinių pranašysčių („Pranašauja perversmą krašte“), japoniškų na teatro poetizmų (Ofelijos pirmasis „geišiškas“ pasirodymas) iki šiuolaikinių interpretacijų (Polonijaus pokalbis mobiliuoju telefonu). O. Koršunovui svarbu pateikti ir dramaturgo unikalumą. Filosofiniai, nevienaprasmiai teiginiai pateikiami atidžiai, žvelgiant tiesiai žiūrovui į akis. Paradoksų ir prieštaravimų pritvinkusį gyvenimą Hamletas įsileidžia į save, todėl dažnai atrodo perdėm įsitempęs, techniškai susikaustęs. Žodžius apie žmones, „pasidariusius dorais“, Hamletas tapatina su „pasaulio pabaiga“ ir beviltiškai ištaria: „Visas pasaulis – kalėjimas.“ Režisūriškai tokių W. Shakespeare’o minčių nepastatysi, nes kiekviena frazė gali būti išauginama iki atskirų spektaklių. Bet O. Koršunovas dramaturgo netrumpina, leidžia žiūrovui išgirsti tai, kas jam rūpi pasakyti.

O. Koršunovui svarbu ne teatrą padaryti nepatogų – jis siekia nepaversti jo tuščia estetine vertybe, kuriame tik akys ar paviršiniai instinktai turėtų kur „pasiganyti“. Todėl jo Hamletas išgyvena nuolatinį stresą, todėl D. Meškauskui nė sekundę neleista tapti „lengvu“. Tokia traktuotė gali būti ir nepriimtina, tačiau tai yra motyvuotas režisūrinis sprendimas. „Dievas jums duoda vieną veidą, o jūs pasidarote kitą“. O. Koršunovo Hamletas veido nekeičia.

Režisierius pastatė kūrinį, skirtą laikui. Ar kūrinys išprovokuoja menininko pasirinkimą, ar kūrėjas prikelia medžiagą naujam gyvenimui? „Hamlete“ šie du teiginiai tampa vieniu.

Simboliška: vėlyvojo Renesanso kūrinys O. Koršunovo kūryboje šiandien tarytum vėl pranašauja atgimimo būtinybę, nors apsupti minorinių Antano Jasenkos garsų kūrėjų ketinimai atrodo pažeidžiami. Tačiau „Hamleto“ gyvenimo laiku O. Koršunovo kūryba Lietuvoje sulaukė aukščiausio įvertinimo: režisierius apdovanotas Prancūzijos literatūros ir meno kavalieriaus ordinu. Tai įrodo, kad jo kūryba pastebima viso pasaulio teatro kontekste. Kurdamas O. Koršunovas nesiekia būti pasaulio išganytoju, nemėgina manipuliuoti laiko aktualijomis. Statydamas vieną ar kitą kūrinį, kartu su savo herojais jis miršta ir vėl prisikelia – taip įrodydamas, kad tik asmeninė išpažintis gali virsti menine materija. Daugėja teatro amatininkų, kurie vis dažniau savo produktus bando vadinti spektaklių vardais. O. Koršunovas kai kuriuos visuomenės dėsningumus kūryboje išryškina gerokai anksčiau, nei jie pasirodo.