Sene 0104  

SENĖ

Du premjeriniai spektakliai Vilniuje tuo pačiu laiku

Neringa Jonušaitė / „Lietuvos rytas”

1992-06-12

Akademinio dramos teatro spektaklis “Senė” ir Jaunimo teatro “Kitais metais, tuo pačiu laiku” absoliučiai nepanašūs vienas į kitą. Bet abu jie rodomi mažosiose teatrų salėse, abu ypač retų mūsų teatrinėje praktikoje žanrų. Vienoda ir jų pradžia: į užtemdytą sceną ateina aktoriai ir prasideda vaidinimas.

Režisierius Oskaras Koršunovas “Senę” sukūrė pagal Aleksandro Vedenskio pjesę “Šiek tiek pokalbių, arba Švariai perrašytas juodraštis” ir tragiškos lemties rašytojo Daniilo Charmso apsakymą “Senė”. Antrąkart režisierių įkvepia D. Charmso kūryba (jis yra pastatęs “Ten būti čia”) ir, matyt, šios literatūrinės simpatijos nėra atsitiktinės.

Spektaklio herojus literatas (Arūnas Sakalauskas) kartą išeina iš namų ir klausia sutiktos Senės (ją, beje, vaidina aktorius Remigijus Bilinskas), kiek dabar valandų. Klausia ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ir tada Senė sureaguoja. Klausimas normalus, bet šiam sceniniam veiksmui visiškai absurdiškas, nes ant sienos kabo laikrodis be rodyklių, panašiai kaip Ingmaro Bergmano “Žemuogių pievelėje”. Paskui ta pati Senė, ryškiai išsidažiusi dama balerinos kostiumu, ateina į herojaus namus ir ten numiršta. Kodėl atėjo, kodėl kaip tik į jo namus, kodėl numirė, neklauskit, to niekada nesužinosit. Spektaklyje nėra nei aiškaus siužeto, nei klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, nei atsakymų į juos.

“Senė” – absurdo drama. Šis žanras mūsų scenoje ne tik retas, bet kaip ir nesantis. “Senėje” absurdu tampa viskas: dialogai, veiksmas, situacijos ir reakcijos. Net scena dekoruojama (Aidas Bareikis ir Julius Ludavičius) keistu abstrakcionistiniu stiliumi. Žinomos citatos šifruojamos kaip turinčios naują prasmę ar visiškai beprasmiškos. Balerina Senė tiek pat reali, kiek iš karsto išlendantis numirėlis ar sugėrovo liumpeno blizgučiais išsiuvinėta liemenė.

Neįmanoma aprašyti spektaklio plastinių etiudų. Tai reikia pamatyti, nes tai nauja teatro estetika, kuri neperduodama žodžiais, kuri kiekvieną vakarą gali būti vis kita. Puiku, kad mūsų teatre atsiranda aktorių, kurie laisvai ir nevaržomai jaučiasi absurdo dramos stichijoje, improvizuoja ir žaidžia gyvenimą tokį, kokį jį mato ir įsivaizduoja vaikai, koks jis yra mūsų nuojautose, sapnų ir nakties fantazijų regimybėje. Išskirti kurį nors būtų bereikalingas darbas, bet verta ypač atkreipti dėmesį į jauną Jono Vaitkaus auklėtinę Eglę Mikulionytę, aštrios charakterinės plastikos aktorę, išore ir vaidybos maniera spektaklyje primenančią nebyliojo kino žvaigždę.

O. Koršunovas, be jokios abejonės, turi originalių idėjų. Kaip kurti naujo tipo teatrą. Atrodo, kad šis teatras turi nemažai gerbėjų. Šiaip ar taip, per pirmuosius spektaklius salėje žiūrovų buvo pakankamai.

(…)