malys 006  

MALыš

Dramaturgas pats ėmėsi režisuoti savo pjesę

Rūta Oginskaitė / Lietuvos rytas

2002-02-26

Šiuo metu vyksta Mariaus Ivaškevičiaus pjesės “Malyš” priešpremjerinės repeticijos. Nuo pirmadienio Oskaro Koršunovo teatras pradės jos vaidinimų maratoną. Spektaklis bus rodomas Vilniuje ir Kaune.

M.Ivaškevičius skaitytojams žinomas iš novelių rinkinio “Kam vaikų”, romano “Istorija nuo debesies”, televizijos žiūrovams – iš Lietuvos televizijos laidų “Kultūros spąstai” ir “Kūrybos metas”.

Teatro žiūrovams M.Ivaškevičių atrado Naujosios dramos konkursas, kurį 2000 metais buvo surengęs Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Parašęs pjesę “Kaimynas”, jaunas rašytojas tapo šio konkurso laureatu.

“Kaimynas” spektaklio pavidalu trumpai viešėjo Mažojo ir Jaunimo teatrų scenose, abu kartus pjesės ėmėsi režisierius Cezaris Graužinis. Ji vaidinama ir Čikagoje, JAV lietuvių teatre “Žaltvykslė”. 2001 metais “Kaimynas” buvo tarp kelių pjesių, pristatytų Avinjono festivalyje.

Antrąją pjesę – “8-230, tai aš” M.Ivaškevičius ryžosi režisuoti pats – eskizas rodytas 2000 metų Naujosios dramos akcijoje. Režisavo rašytojas ir du dokumentinius filmus studijoje “A Propos” – “Einu”, skirtą V.Mykolaičiui-Putinui, ir “Punsko novelės” – apie Lenkijos lietuvius.

Todėl niekas per daug nenustebo, kai praeitą birželį vykusioje Naujosios dramos akcijoje M.Ivaškevičius vėlgi pats režisavo savo trečiosios pjesės “Malyš” skaitymą. Tai buvo vienas šviesiausių Akcijos epizodų, po kurio rašytojas buvo pakviestas į Oskaro Koršunovo teatrą. Jam padeda scenografė Jūratė Paulėkaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika.

— Ar jauti, kad sekasi režisuoti?

— Nesijaučiu taip puikiai, kaip sėdėdamas už rašomojo stalo. Kartu ir
mokausi, ir bandau išgauti rezultatą.

Visur sieki laisvės. Su laiku suvoki, kad tiek literatūra, tiek
teatras, tiek kinas, dar kas nors — iš tikrųjų ribų ir rėmų jie neturi.
Tai ta pati kūrybinė laisvė, šiek tiek įkalinta tam tikrose aplinkybėse.

— Ką reiškia tavo pasiryžimas režisuoti? Ar nepasitiki nė vienu
profesionalu, ar su tavo pirma pjese buvo pasielgta grubiai?

— Nesinori atiduoti savo parašytų pjesių bet kam. Kai spektaklio
rezultatas nekoks, tai ir pjesei jame sunku sublizgėti. O geras
pastatymas kilsteli ir pačią pjesę.

Buvo pasirinkimas: arba vidutinis vidutinio režisieriaus pastatymas,
arba vidutinis mano paties pastatymas, bet ir naujo amato pažinimas.
Pasirinkau antrą variantą.

— Ar paslaptis — kodėl būtent tuos aktorius pakvietei?

— Pjesę “Malyš” rašydamas, aš jau numaniau, kad pats ją ir statysiu, ir
tai kiek koregavo patį rašymą.

Aktorių Arvydą Dapšį pamilau nuo savo pirmos pjesės “Kaimynas” pirmojo
pastatymo, kur režisierius Cezaris Graužinis davė jam Leono vaidmenį.
Mes su juo pradėjome repetuoti “Malyš”, kai kitų aktorių dar nebuvo.

Galvodamas kviesti Tatjaną Liutajevą, aš ir personažui daviau Nastios
vardą — su tam tikra aliuzija į Anastasiją Jagužinskąją iš filmo
“Pirmyn, gardemarinai”.

Visa laimė, kad Gabrielė Kuodytė ir Algirdas Dainavičius buvo dar
laisvi, nes paprastai Akcijai besirengiant, visi aktoriai būna
išgraibstomi. Nesu iš tų režisierių, kaip Jonas Vaitkus ar Oskaras
Koršunovas, kurie parengė ištisus aktorių kursus ir žino kiekvieno
galimybes. Renkuosi iš tų, kuriuos matau vaidinant.

Po “Malyšo” ezkizo Akcijoje didžiausias komplimentas man buvo, kai
pasakė, kad parinkau gerą aktorių ansamblį.

Jie tikrai užsidegę pjese. Tai svarbu, ypač mūsų atveju, kai
režisierius nėra nei stiproji pusė, nei diktatorius, kuris kiekvienam
pasakytų, kur eiti, ką daryti. Po birželio iki dabartinių repeticijų
buvo tarpas, ir mes susitikinėjome, ruošėmės, tiesiog bendravome.

— Iš birželio vaidinimo atsimenu, kokia jausmų šiluma sklido nuo
scenos. Nors situacija — tremtis, karas — atrodo, turėtų skaldyti
žmones, priešinti juos. Kas tau svarbu šitoje pjesėje?

— Man buvo įdomu sugalvoti keturių žmonių likimus, kuriuos, sakykime,
Didysis Likimas sumaišo kaip kortų kaladę. Iš pradžių net nebuvo
konkretaus istorinio įrėminimo.

Atsirado keturi žmonės — dvi šeimos, jos susimaišė. Po to reikėjo
rasti laiką, kada tai galėjo atsitikti. Penktas dešimtmetis — kaip tik
toks laikas, kai galėjo įvykti kas tik nori.

O pjesė — apie gyvenimo statybą. Apie mokėjimą pastatyti dviejų
žmonių statinį ir apie nemokėjimą.

— Tavo siužetas nesiūlo tragiško požiūrio į Didįjį Likimą.

— Kaip tik tas Didysis čia labai gerai pasitarnavo. Nes jis mūsų
sąmonėje įstrigęs kaip tragiškas, o čia sužaidžiama kontrasto principu
— jis juokingas.

Jis po truputį laužo tų keturių žmonių gyvenimus, bet nelaužo jų iš
esmės. Žmonės įsukami į baisias aplinkybes, bet jose išlieka žmonėmis.

Susiduria du individai ir taip sulaužo vienas kitą, kad laiko
neapkaltinsi. Tragediją žmonės pagamina patys. Išsigelbėjama nuo
slibino, o patenkama į burną kažkokiam mažam gyvūnui.

— Pjesėje rusai personažai šneka rusiškai, lietuviai — lietuviškai. Ar
ir rašei rusišku šriftu?

— Taip. Prie programėlės bus ir pjesė. Ji trumpa.

Man pačiam tai buvo įdomus bandymas. Manau, kad pjesė šiek tiek
nukentėtų, jeigu būtų visa lietuviška. Kalba atsineša koloritą,
charakterį.

Padariau tokį dvikalbį eksperimentą, nes pamaniau, kad Lietuva — dar
vis tinkama tam šalis.