Miranda 71 photo-D.Matvejevas©  

MIRANDA paskutinį kartą!

Audros vardas – Miranda

Helmutas Šabasevičius, "Menų faktūra"

2011-09-21

Oskaro Koršunovo „Miranda” – vienas įdomiausių pastaruoju metu matytų teatro spektaklių: požiūriu į kultūrą, istoriją, visuomenę ir save. Tai nėra tobulas kūrinys – nes tobulybė nepalieka teisės klausti. Po šiais žodžiais – išradingi režisūriniai sprendimai ir prasmės, kurių Williamo Shakespeare´o „Audroje” iki šiol niekam nepavyko įžvelgti. 2011 metų išvakarėse sukūręs „Audrą” Reikjaviko miesto teatre Islandijoje, dabar režisierius nustebino visiškai kitokia šio veikalo traktuote.

Spalvingos alegorinės pasakos apie Milano valdovą Prosperą ir jo dukrą Mirandą veikėjai Koršunovo sukurtoje erdvėje negali tikėtis laimingos pabaigos – ir ne vien todėl, kad „Mirandos” veiksmas vyksta ankštame sovietmečio blokinio daugiabučio interjere (scenografas – Dainius Liškevičius, kostiumų dailininkas – Aleksandras Pogrebnojus). Tamsioje Teatro arenos erdvėje šis lyg skalpeliu išrėžtas pažįstamo gyvenimo plotelis pavojingai plūduriuoja dar net veiksmui neprasidėjus – renkantis žiūrovams, jį blaško Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero” audra, vėliau į gelmę nusinešanti ir tuos, kurie išdavė, ir tuos, kurie buvo išduoti. Jokių saugių prieplaukų, kur gali prisiglausti stebuklingos Prospero sukeltos audros nesunaikintas laivynas su jūreiviais, vilkinčiais dar švaresnius drabužius nei prieš audrą.

Shakespeare´o tekstas visada – spektaklio masalas, jo išminties, ironijos ir grožio Koršunovas pasigaili, nors tekstas irgi tirpsta tirštoje sovietinių artefaktų pripildytoje erdvėje. O ją norisi apžiūrėti iš arčiau, paliesti prieš knygas išstatytus niekniekius, pasklaidyti kaugėmis sukrautas knygas, kurioms jau nebeliko vietos iki kraštų pripildytose lentynose, pakilnoti vinilines „Melodijos” plokšteles.

„Miranda” – kultūrologinė besitraukiančio ir niekaip negalinčio pasitraukti gyvenimo studija, sutelkianti dėmesį į tikras ir tariamas žmogaus galias, jo prakeiksmą gyventi, kurį lengvina fantazijos ir vaizduotės sparnai. Sovietmečio koloritas Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikiniame teatre pasitelkiamas dažnai – užtenka prisiminti kad ir Dalios Ibelhauptaitės „Eugenijų Oneginą”. Tačiau kada tai tampa dekoracija, o kada – būtinu spektaklio prasminės struktūros elementu? Prieš „Mirandos” premjerą Gdanske Koršunovo pateikti pasirinkto sprendimo motyvai ne tik atrodo įtikinami – jie iš tikrųjų paaiškina spektaklio kūrėjo pasirinkimą.

„Miranda” skleidžiasi pamažu – Shakespeare´o „Audra” įkalinta knygoje, kurią savo neįgaliai dukrai įteikia bevardis personažas – scenoje kuriamo pasaulio Prosperas. Audrą tiesiogine ir perkeltine prasme spektaklyje kuria viskas – švokščiantis radijas, svylantis ir garuojantis puodas, net dulkių siurblys (būta tokio lietuviško modelio – „Audra”). Bet svarbiausia audra vyksta veikėjų sąmonėje – ji juos suskaido, sujungia, išskiria, pakelia aukštyn ir negailestingai bloškia žemyn. Iš pradžių lyg nuosekliai, net ir neskubant pasakojama tėvo ir dukros istorija greitai virsta trūkinėjančiu vaizdinių srautu, kuris sunaikina linijinę realybę, verčia abejoti, kur vyksta veiksmas – režisieriaus, personažo, o gal žiūrovo vaizduotėje? Pusbutelis degtinės, kurią vėliau Prosperas paskubomis srebia šaukštu iš lėkštės – tik viena iš gausių detalių, kurios liudija negrįžtamai aižėjantį jo pasaulį.

Spektaklio vaizdai – turtingos, jų prasmės – galbūt griežtai ir neapibrėžtos (porcelianinė balerinos figūrėlė, Čiurlionio portretas, jo „Bičiulystės” reprodukcija), tačiau turi galimybę tapti daugiasluoksnio teksto akcentais, suteikiančiais „Mirandai” tragišką ir naują skambesį, kurį įtvirtina Antano Jasenkos muzika bei ypač geras premjerinio spektaklio įgarsinimas.

Povilas Budrys, prieš keletą metų sukūręs Prospero vaidmenį Vilniaus mažojo teatro „Audroje”, kurią režisavo Etienne´as Glaseris, „Mirandoje” įsikūnija ir į rūpestingą Prosperą, ir į negailestingą, kariškio milinę dėvintį Antonio, ir į geraširdį Gonzalą su „Perestroikos” iniciatoriaus intonacijomis, ir į agresyvų Kalibaną, ir į rafinuotų manierų Ferdinandą. Jo tariamas Shakespeare´o tekstas skamba ir grėsmingai, ir lyriškai -prasiveržia su nevaldomu įtūžiu, tai su blaivia rezignacija. Įsibėgėjus spektakliui Budrio kuriamas personažas tampa savo dukros tėvu, prievartautoju ir meilužiu, o jo butas kartais atrodo lyg gąsdinantis Josepho Fritzlio urvas.

Senokai scenoje matyta Airida Gintautaitė sudomino aštriu plastiniu savo herojės piešiniu – spektaklio pradžioje lyg miegančioji gražuolė, užklota languota skara   snaudžianti supamajame krėsle, ji palaipsniui išskleidžia mėšlungio išsukiotas rankas judesiais, atšiauriu grožiu beveik nenusileidžiančiais nespalvoto televizoriaus ekrane besiblaškančios gulbės mostams. Raiškus, efektingas jos persikūnijimas į Arijelį – įsprausta į švenčiausią faneruotos lakuotos sekcijos vietą – „sekreterą” su veidrodine siena – ji greitakalbe išberia Shakespeare´o tekstą, o netrukus pasirodo tarpduryje kartu su akinančiais šviesos pliūpsniais. Jai priklauso ir bene šviesiausia spektaklio scena – sujungusi Mirandos-stebuklo ir Arielio-oro savybes, švelniai nušviesta, pakilusi virš slegiančių žemiškųjų namų, ji palieka Prosperą lyg nuskaidrėjusi jo siela, kad netrukus sugrįžtų kaip groteskiška Čaikovskio muzikoje beviltiškai besikapstanti gulbė.

Labai įdomu stebėti aktorių fizines ir psichologines metamorfozes – tai nepaneigiamas profesionalumo ženklas, tik kartais dėl šios įvaizdžių kaitos kiek sutrinka bendras spektaklio ritmas, formuojasi pašaliniai garsiniai ir plastiniai efektai, o kai kurie epizodai šiek tiek prailgsta.

Kažin ar verta garsiai įvardinti tas individualias, iš patirties, biografijos nuoplaišų ir Williamo Shakespeare´o poetikos susidėliojančias atskirų spektaklio elementų prasmes – kiekvienam jos skamba kitaip, siunčia vis kitokius signalus (netoli sėdėjusio žiūrovo komentaras: „Jau baigė gerti butelį, reiškia, spektaklis tuoj baigsis”). Savo nuoskaudas ir atgailą mėginęs kažkam išpasakoti telefonu, Prosperas taip pat atsimuša į panašų signalą: „užimta”. Todėl aišku, kad į audrai nurimus pasigirdusį telefono skambutį niekas nebeatsakys.