Clipboard01  

BEMBILENDAS

Apokaliptiniai bembiai, paklydę tarp teisiųjų…

Vlada Kalpokaitė / Menų faktūra

2007-04-24

Buvo galima dar prieš bendro Lietuvos nacionalinio dramos ir Oskaro Koršunovo teatrų darbo premjerą numanyti, kad laukia susitikimas su teatrine kitokybe. Spektaklio „Bembilendas“ režisierė Yana Ross atėjo iš rimto JAV teatro avangardo ar tiesiog išmanymo – tiek praktinio, tiek teorinio. Su neatvėstančia šio reiškinio avangardistine tapatybe, kurią visiems laikams išpirko Brodvėjaus kasos (kad būtų „metafizinė“ lygsvara, vienų pelnas lyg ir pateisina kitų kalbėjimą saujelei išrinktųjų). Ir su barokinėmis, kiekvieną kūno ir sielos raumenėlio judesį fiksuojančiomis universitetų mokslininkų „dramomis“ storuose žurnaluose ir vagneriškos trukmės konferencijose.

Režisierė, iki emigracijos į JAV spėjusi pasigauti pragaištingą meilės teatrui bacilą iš Kamos Ginko ir Henrietos Janovskajos Pitery – visai ne šiaip sau atvyko pastatyti savo spektaklio kaip begalės teatro gegučių, skrajojančių tolimais ar periferiniais maršrutais ir lengvabūdiškai paliekančios savo mažakraujus „produktus“. Yana Ross, sprendžiant iš priešpremjerinių jos interviu, turėjo aiškų tikslą ištirti Lietuvos teatrą iš vidaus meniniais ir moksliniais instrumentais ir sukurti spektaklį, kuris, jos manymu, turėtų būti aktualus konkrečiai Lietuvos visuomenei. Tam ji pasirinko mūsų scenose visiškai neprakalbintą Elfriedę Jelinek ir jos tekstą „Bembilendas“ – beveik isteriško kalbinio, intelektinio intensyvumo, šalta ugnimi spjaudantį monologą. Jį, kaip kokią dvasią-keršytoją, iššaukė autorės kaltė, gėda ir bejėgystė, kilusi per televizorių stebint disnėjišką, visą moralinį užtaisą į animacinių herojų idilę sukišusią civilizaciją, savo tomahaukais bukai naikinančią tūkstantmetės kultūros liudijimus. Matant sadistines nuotraukas, kurias vakarykščiai Bembio ir septynių nykštukų gerbėjai kaip atvirukus iš kurorto siuntė artimiesiems – jie uoliai dalijosi savo „linksmybėmis“, kankinant ir žeminant belaisvius. Negalint akių atplėšti nuo sprogimų, besimėtančių galūnių fragmentų, žmonių su maišais ant galvų, kurie savo gimtąja (arabų ar anglų) kalba taria paskutinius žodžius prieš švystelint kardui. Ir aiškiai suvokiant savo, kaip žiūrovo, atsietą pasyvumą ir bendrą, moraliai siejančią su visu šiuo siaubu kaltę. Tai tarsi turėtų būti visuotina, vienijanti kaip „coca-cola“ kiekvieno bent kiek mąstančio vakariečio patirtis. Mes – taip pat iš tokių, bent jau labai veržiamės į šį smagų būrelį, bet ar sutinkame dalytis kaltę kaip gimtadienio tortą?

Tokį sunkiai žanriškai įvardijamą rašytojos pliūpsnį paversti teatriniu tekstu – nemenkas uždavinys. Jį tarsi įveikus – atskyrus sąlygiškus personažus, paieškojus įvairių kalbinio siautulio ir veiksmo santykių formų, ženkliškai atpažįstamų „ikonų“ sekos su savais konkrečiais kontekstais ir t.t. – režisierės sumanymas susidūrė su klampia mentaliteto „materija“. „Bembilendas“ sumanytas kaip tiesmukas, kone negailestingas kreipinys į žiūrovo sąmonę, a priori socialiai ir politiškai angažuotą, aktyviai neabejingą pasaulio įvykiams, dalyvaujančią ar bent jau pasiryžusią dalyvauti seniai pradėtoje diskusijoje, atpažįstančioje šio ginčo akligatvius, proveržius, šventą humanitarinę bejėgystę ir cinizmą kaip sąžinės ir padorumo išraišką. Sąmonę, kuri bent jau tuo, kad renkasi tam tikrą poziciją, sutinka dalyvauti, o ne vien stebėti. Anaiptol nepasakytum, kad į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą susirinkusiems žiūrovams ši problematika būtų svetima, negirdėta, egzotiška ir t.t. Tik tiek, kad didžiajai daliai šios publikos, kuri iš esmės ir yra mąstančioji visuomenės dalis, viskas, kas susiję su planetinio masto negandomis, paprastai apsiriboja žiniasklaidos sfera. Ši tradiciškai suvokiama kaip jokio pasitikėjimo nekelianti klaidinančios ideologijos ir visokio plauko melų talpykla, esame gerai ištreniruoti tikrovę nuo jos atskirti.
Man atrodo, kad vos ne „alcheminiu“ būdu kažkur giliai dūšioje nepasitikime ne tik faktų interpretacija, bet ir pačiais faktais, visiškai nepaisant jų liudijimų. Viskas (galbūt) kažkur yra, bet labai-labai toli, mūsų tikrovė ribojasi paprasčiausia empirika. Na, dar praeitimi, kuri net ir itin greitai virsdama legendomis ir padavimais, vis tiek dažnokai yra artimesnė už dabartį, ypač jei pastarąją nuo mūsų sienų skiria nemažas „šmotas“ kilometrų.

Neveltui vienintelis dalykas, užkliudęs net „delfį“ ir šaunų laikraštį „LT“ – spektaklyje vos ne idiliškomis piemenukų intonacijomis nuskambėjusi gerai žinoma dainelė apie žyduką ir pagaliuką… Tučtuojau ją ištraukėme iš spektaklio konteksto ir mažumėlę paspekuliavome antisemitizmo tema, pademonstruodami kiek vangoką, bet veikiantį refleksą. Poreikio pažiūrėti į šią temą kitaip, pasitraukti iš tvankaus kaltės-nekaltumo bunkeriuko aiškiai nėra. O kad kur kas aštriau spektaklyje keliamas krikščioniškų simbolių ir jų turinio nuvertėjimo klausimas, negailestingai suduriami religijos postulatai ir juos savo veiksmais neigianti, bet lūpomis skanduojanti tikrovė, po scenos grindinį ištaškomas visiems taip brangus plastikinėmis lėlytėmis žaidžiančio pasaulio infantilumas – kažkaip visa tai lyg ir nyku, ir ne apie mus (nors pagal visus pasaulio katalogus esame katalikiškas kraštas, o ir komunizmą į bembizmą pakeitėme be jokių prieštaravimų)…
Dar norėtųsi akcentuoti, kad „Bembilendas“ visų pirma kreipiasi į intelektą, o ne siekia sukelti emocinį, jutiminį išgyvenimą. Tenka kitaip sureguliuoti suvokimo mechanizmą, kuris, nepaisant visų jau seniausiai istorine norma virtusių estetinių eksperimentų vis tiek yra linkęs jautrintis ir jaudintis, reaguoti į psichologiškai sumodeliuotų personažų santykius ir sutrikti, prieš akis matant apnuogintas schemas. Spektaklis kalba (arba bando kalbėti) kita teatro kalba – nors jos tikrai negalėtum pavadinti nei visiškai nauja, nei niekada niekur nematyta, bet šiuo laiku, šioje scenoje, su šiais aktoriais (ir galbūt – su šiais žiūrovais) ji sukelia tam tikrų vertimo problemų. Ypač dėl sąmoningo ar ne estetinio nevientisumo: Jelinek tekstas – sunkiai suvaldomas ir aprėpiamas ne rašytinėje formoje, panoraminis ir miniatiūriškai detalus tuo pat metu, kraštutinai prisodrintas aliuzijų į dabarties laiką. Vizuali spektaklio plotmė (scenografė – Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė – Zane Pihlstrom, šviesų dizaineris – Bryanas Kelleris) – iš viršaus į sceną besileidžiantys latakai-šachtos su savo aiškiu metaforiniu krūviu (karo mašina, industrija ir t.t.), pačios medžiagos – skarda, purvas, „drumzlinas“ apšvietimas, aktorių egzistavimo scenoje siekiamybė nurodo į XX amžiaus teatrinius eksperimentus su ryškiais postmodernizmo inkliuzais, kuriuos paslaugiai iliustruoja plastikinis-lateksinis Dievas (Marius Jampolskis) savo milžiniškomis platformomis, žaislinio gaisrininko kostiumu ir sodo nykštuko kepurėle, besimėtantys išnarstyti žaisliukai ir kiti atpažįstami ženklai.

Bent jau kol kas atrodo, kad didžiausia kliūtis pilnavertei vidinei ir išorinei spektaklio komunikacijai – tekstas ir aktoriai kaip jo mediumai. Matyti įdėtas didžiulis darbas ir nuoširdžios pastangos nepaisyti teatrinės mokyklos, peržengti rutinos patirtį, nors kartais ne visiems pakanka fizinio ir dvasinio lankstumo. Tokiais atvejais tekstas virsta prasmine kakofonija ir jį tariantiems, ir bandantiems klausyti. „Bembilendo“ verbalinė medžiaga turėtų tapti visus kitus spektaklio elementus vienijančiu veiksniu, kad jie nebyrėtų į atskirus fragmentus ar pateisintų patį fragmentiškumą ir paverstų jį pozicija. O kai aktoriai ne tik įveiks fizinio teatro stilistiką, bet ir iki galo pateisins patį savo buvimą šiame spektaklyje, į savo vietas turėtų atsistoti ir visa kita.

Bet kuriuo atveju spektaklio aktorinio ansamblio judesys, kūniškas iškalbingumas kelia minčių apie tai, kiek mažai jų įprastinis repertuaras išnaudoja aktorių galimybes. Didžiausias „Bembilendo“ atradimas – Diana Anevičiūtė, kurios sukurtas subtilaus absurdiškumo Anglijos karalienės ženklas surinko geriausia, kas jau įsiskaito šiame spektaklyje. Marius Jampolskis taip pat gana sėkmingai ieško savo išgyvenimo būdo tarp Jelinek minčių salvių ir purvo kaskadų, žaisdamas mobilų telefoną maigantį popkorninį dievą-pop žvaigždę. Saulius Balandis įnirtingai neriasi iš amplua ir tipažo, Algirdas Gradauskas ir Arūnas Vozbutas lyg ir ieško savo maršrutų po „Bembilendą“ santykyje su ankstesniais vaidmenimis, Jūratė Vilūnaitė ir Jurgita Kalvaitytė bando išlikti be grožio ir aukštakulnio moteriškumo. Jei spektakliui bus skirta pakankamai vietos repertuare, nesitikint „Meilės pagal grafiką“ lygio pajamų, šie aktoriai tikrai turi šansų išplėsti savo profesinius horizontus, kaip kad pasakytų kokios nors teatrinės laboratorijos guru…

O pūstauodegių, didžiaakių, blizgančios ceratos bembių laukia tolimesnis civilizacijų užkariavimo žygis. Finalinė spektaklio scena (kad ir gerokai užsitęsusi) – viena iškalbingiausių. Balto austinio takelio fone – apokaliptinių bembių gauja, kurių kanopėlės pikdžiugiškai primena senovės persų bareljefus su lekiančių kovos žirgų kojų ritmu. Šiuos – sėkmingai išspardėme. Visa kita taip pat išspardysime, mirksėdami blizgančiomis akutėmis ir mojuodami uodegėlėmis. Bet kurią Apokalipsės dieną jums patogiu laiku vykdome teisingumą – surandame kaltuosius, gyvus ir mirusiuosius.