P8130155  

ŽUVĖDRA

Aktorystės stebuklai „Žuvėdroje“

Rūta Oginskaitė / Lietuvos rytas

2013-09-26

Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“, rodytą OKT / Vilniaus miesto studijoje, aptariame su teatrologe Elona Bajoriniene.

E.B. […] pamatėme spektaklį, su kuriuo norėjosi ilgiau pabūti, mintyse kartu pagyventi – O.Koršunovo ir jo aktorių “Žuvėdrą”. Ten įdomu sekti šiandienos žmonių emocinius gyvenimus.

“Žuvėdra” tarsi grąžina prie teatro ištakų – kai tau nereikia nieko daugiau, tik puikiai, nuostabiai vaidinančio aktoriaus. Jie yra smūginė “Žuvėdros” jėga.

Trepliovą vaidinantis Martynas Nedzinskas – neįtikėtinas. Ir ne tik jis. Apie kiekvieną “Žuvėdros” aktorių galima rašyti po atskirą recenziją.

Iš to, kaip aktoriai kuria savo vaidmenis, matyti, jog režisieriaus įtaka labai didelė. Tikrai nėra taip, kad režisierius pasitraukė ir atidavė viską aktoriams. Nieko panašaus. O.Koršunovas savo aktorius išgrandęs iki dugno, iki paskutinės nervų ląstelės. “Žuvėdroje” vyksta aktoriaus meno stebuklas.

Pats siužetas diktuoja, kad tai spektaklis apie teatrą, apie meną, apie menininkus: kas ir kokie jie yra, kokios jų laikysenos, pozicijos ir likimų alternatyvos. Bet tai nėra vienintelė turinio dedamoji.Ten gyvi žmonės. Gali žiūrėti OKT “Žuvėdrą” kaip giliausias žmonių dramas.

Kol kas ryškiausia spektaklyje – Arkadinos ir Trepliovo santykių ir gyvenimo linija.

R.O.: Tai motinos ir sūnaus linija, kartu – dviejų gyvenimo pozicijų, dviejų požiūrių į meną susidūrimas: jauno menininko, apimto švento tikėjimo menu, ir išgarsėjusio, įsitvirtinusio veikėjo, kuris mene pozuoja,  neva kūrybiniu darbu naudojasi gyvenimui padailinti.

Per Trepliovo paveikslą jaučiamas ir toks motyvas: savo negabumo tragiškas suvokimas, tegul ir apgaulingas, bet gniuždantis. Dar – noras, kad kartų ir pozicijų skirtingumas netrukdytų žmonių santykiams. Pagaliau net ir tai, kad kartų santykiuose būtų motiniško ir sūniško švelnumo, kad nevyktų amžina konfrontacija.

O.Koršunovo “Žuvėdros” finale nėra daktaro Dorno frazės, kad Trepliovas nusišovė ir reikėtų apsaugoti jo motiną nuo šitos žinios. Trepliovas nusišovė, bet vietoj pranešimo apie tai liko tik pakaitinė žinia kompanijai: kad tai viso labo eterio buteliukas sprogo.

E.B.: Taip, menininkas – eteris… Įdomu, kad tas pats O.Koršunovas imasi labai energingai tvarkyti ir Nacionalinio teatro erdvę su visu didžiuoju teatro priemonių arsenalu. Juk jo “Išvarymas”, “Katedra” – irgi totalinis teatras, monumentalios drobės.

Bet kaip menininkas, jaučiantis nervą, jis tą nervą perkelia į kamerinę savo teatro erdvę. Jis ir antiteatre, ir teatre. Ir savo antiteatre jis kuria tikrą teatrą.