foto321  

KELIAS Į DAMASKĄ

Aklojo kelionė į praregėjimą

Gitana Gugevičiūtė / „Klaipėda/Durys“

2007-03-28

Apgaubtas Oslo šlovės, Augusto Strindbergo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo auros, darbui subūręs talentingą Klaipėdos dramos teatro aktorių komandą, publikai galų gale pasirodė spektaklis „Kelias į Damaską“.

Nekoketuojantis. Nepozityvinantis ir žiūrovų specialiai neaktyvinantis. Scenoje nutūpė tarsi didžiulė, judanti, personažų lūpomis visą būties nepakeliamumą bandanti išrėkti pjesės iliustracija.

Prioritetas – žodžiui

1898-1904 metais rašytoje trilogijoje „Į Damaską“ permąstomas vidutinio amžiaus vyro gyvenimas, plėtojamos dievoieškos, tikėjimo ir netikėjimo, kūrybos ir meilės, vyro ir moters amžino nesuderinamumo problemos.

Šiame spektaklyje žodžio prioritetas neginčytinas. Tekstas klampus, prisodrintas egzistencinės retorikos, tačiau įtarti jame esant gyvos emocijos, lengvo humoro galima, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas, lyg pjūklas pjaunantis klausos nervą.

Nepažįstamojo vaidmenį atliekantis aktorius Vytautas Anužis visomis balso ir kūno išgalėmis siekia išlaikyti tą įtampą, su kuria įžengia („įklumpa“) į sceną, nes spektaklio pradžia – sykiu ir jo kulminacija.

Prasidedanti prieglaudoje istorija pasakojama retrospektyviai: Nepažįstamojo meilė ištekėjusiai moteriai, judviejų pabėgimas ir santuoka, gyvenimas jos tėvų namuose, išsiskyrimas, klajonės atgailos ir susitaikymo link.

Užpildo scenovaizdis

Vykusį foną literatūrinės prigimties spektakliui sukuria Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos, septynios nuodėmių stotelės, septyni kambariai ar gyvenimo atkarpos, kuriose Nepažįstamasis susitinka su savo teisėjais ir aukomis.

Tai septynios stiklinės metaforos, prigrūstos, atrodo, atsitiktinių (bet kadaise labai svarbių) daiktų ir gražiai užpildančios tas spektaklio vietas, kuriose pristinga originalesnio režisūrinio sprendimo ir išbaigtumo, kur jungtys tarp dvasinio apsivalymo kelionės atkarpų atrodo perdėm nuspėjamos, o ženklų panaudos sistema – banaloka (kad ir kryžius ant klumpančio Nepažįstamojo nugaros).

Scenografija, apšvietimas, kostiumai ir, žinoma, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika – iškilmingos Mišios, trūkčiojanti fortepijono melodija – susilieja į ekspresyvią ir depresyvią žiaurumo estetikos, patetiško jausmingumo ir haliucinacinę visumą, košmarą.

It praeities vaiduokliai

Kokia tai kelionė, į kurią žiūrovas leidžiasi drauge su Nepažįstamuoju?

Pomirtinė kelionė, akistata su sąžine skaistykloje ar rašytojo susitikimas su savo personažais? Dvasinis apsivalymas mirties akivaizdoje, kai į savo gyvenimą žiūrima kiek iš šalies, bet išgyvenama taip pat skausmingai?

Tas lokacinis neapibrėžtumas padiktuoja ir spektaklio stilistiką, ir raišką. Veikėjai – Cezaris (akt. Darius Meškauskas), Elgeta (akt. Vytautas Paukštė), Motina (akt. Nelė Savičienko), Senis (akt. Rytis Gustaitis), Gydytojas (akt. Igoris Reklaitis), Sesuo (akt. Regina Šaltenytė), Duktė (akt. E. Jackaitė) – prisistato it išblyškę praeities vaiduokliai. Kiek nerealūs, bet kartais gyvesni už pavojingai statišką V.Anužio personažą.

Suteikia spalvų

Šie išblyškę „komentatoriai“ suteikia Nepažįstamajam spalvų, akcentuoja jo konfliktą su pasauliu ir atskleidžia jo pagrindinę nuodėmę – puikybę.

Dėl puikybės nuolat „priekaištauja“ iš paskos sekiojantis Nepažįstamojo savotiškas alter ego Cezaris (nepaprastai simpatiškas, organiškas, plastiškas vaidmuo!). Ją paminti ir suklupti prieš Viešpatį ragina Motina (santūri, tiksli N.Savičenko vaidyba).

Jo egocentrizmas ypač ryškus Moters (akt. Eglė Barauskaitė) bendrystėje. Paprastas, natūralus aktorės buvimas scenoje – tarsi net ne vaidmuo, o pro likimo siūlų plyšį scenoje įspindusi tikrovė. Tai įtaigus dviejų vaidmenų kontrastas, dviejų žmonių opozicija, kankinanti poreikio būti drauge prievolė.

Palieka įspūdį R. Šaltenytės ir I. Reklaičio vaidyba. Pastarasis, atrodo, turi progą į savo vaidmenų sąrašą įtraukti dar vieną nedidelį, bet turtingą emocijomis vaidmenį. Nes būtent gyvõs emocijos (ne vizualinių išgyvenimų) spektaklyje stinga.

Pakeliui į save

Iš trilogijos į vieną spektaklį susigrūdusi pjesės medžiaga galėtų būti kupiūruojama arba padalinama keliems spektakliams, nes nuolatinė perkrova, primygtinis baksnojimas į kančią bukina – tarsi abejojama žiūrovo (kad ir aukščiausios prabos snobo) klausa, jo emociniu pagavumu.

Betgi spektaklis „Kelias į Damaską“ dar pakeliui į save.

Scenoje vykstanti natūralizmo drama – toli gražu ne praeities atgyvena, o vaizdingas žmogaus gyvenimo vaidinimas, pabrėžiantis kraštutinę, paradoksalią būties situaciją: skausmas ir kančia stumia tiesiai į šviesą, kurią mes neigiame ir slopiname.