tbc3  

TEN BŪTI ČIA (PAŪMĖJIMAI)

„Teatr“, 1991 m., Nr. 5 / (iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas)

1991-05-21

(…) Ir jei darant išvadas galime sakyti, jog mokytojo spektaklis, nepaisant lengvo metaforinio vienpusiškumo, paliko tikrai stiprų įspūdį, tai kaip tokiu atveju reikėtų apibrėžti bendrą jauseną, kurią sukėlė mokinio spektaklis? Pribloškė? Nustebino?

Trečio kurso studento, dvidešimtmečio (pabrėžiu – dvidešimtmečio!) Oskaro Koršunovo darbas tapo, mano manymu, pačiu reikšmingiausiu festivalio „Voronežas-90“ įvykiu. Galbūt ne pačiu ryškiausiu, bet iš ties pačiu reikšmingiausiu – skirtumas, tikiuosi, aiškus. Lygiai kaip „Antosė ir varnėnas“, „Ten būti čia“ – autorinio teatro reiškinys (toks kaip autorinis kinematografas, o dabar dar ir „autorinė televizija“). „Inscenizaciją“ (taip nurodyta programėlėje) Daniilo Charmso kūrybos motyvais parašė pats statytojas, aiškiai apdovanotas neeiliniu komponavimo talentu. Nedidukai somnambuliški, nerealūs apsakymai-šedevrai čia sudėti į originalios struktūros tvarinį, sukuriantį vieningą draminį kūrinį su savitu, „nematomais saitais“ sujungtu ir veikiau pasąmoningai jaučiamu, bet vis dėlto siužetu. Sceninis pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio lyg ir paslaptingas bei alogiškas, spektaklio finale staiga savyje atskleidžia aiškiai juntamą ryšį su menininko pjesės „Jelizaveta Bam“ koncepcija. Tai kelia nebylias sąsajas su paties Charmso ir visų jo draugų oberiutų likimo realijomis. „Ten būti čia“ dramaturginis pagrindas išbaigtas ir darnus (tiek, kiek gali būti išbaigtas ir darnus sapnas), o kiekvienas jį sudarantis epizodas-pasakojimas režisieriaus išspręstas stilistiškai absoliučiai savaip ir spektaklyje: su savitu, asmeniniu režisūriniu žvilgsniu į kiekvieną iš skirtingų pjesės dalių. O. Koršunovas palaipsniui iš esmės keičia medžiagos suvokimo metodiką ir teksto skaitymo charakterį bei… vis kitu, nauju ir netikėtu rakursu į mus pasisuka pasakiška Daniilo Charmso – Šardamo, „činariaus“ – stebėtojo, figūra.

Teisybės vardan derėtų paminėti, jog pabaltijo akcentu prabilusį Charmsą beatodairiškai priimi ne iš karto, vos tik pakilus uždangai. Juk mums šis rašytojas brangus dar ir dėl to, kad jo nepralenkiamuose rašiniuose apstu taip lengvai genetine atmintim atpažįstamos spalvingiausios trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių buities ir linksmos (galima mirt iš juoko) kasdienės ir visuresančios Rusijos ir visų jos gyventojų „beprotybės“. Spektaklyje viso to nė su žiburiu nerasite – nė menkiausios užuominos į grynai nacionalinės prigimties „kabliukus“ (nors, regis, kas galėjo mūsų kaimynus iš artimųjų vakarų labiau masinti, nei toks kelias). Jau pats magiškas dvispalvis erdvės įforminimas – juodai balti visa apimančios šachmatų lentos kvadratai, griežtos juodos personažų kelnės ir balti marškiniai, galiausiai, tamsoje paskęstanti baltų koncertinio rojalio „dantų“ pilna burna (dailininkai Aidas Bareikis ir Julius Liudavičius) – nuteikia susitikimui su nepažįstamu pažįstamuoju. Vilniečių studentų Charmsas – europeizuotas ir europietiškas Charmsas. Charmsas, perleistas, suprastas ir pateiktas per absurdo teatro filtrą, Charmsas – egzistencialistas. Jo herojai, atrodo, lyg išlindę iš po Čarlio Čaplino katiliuko – mažyčiai žmogeliukai, tokie pat nerangūs ir taip pat grubiai pasaulio atstumiami, savo sceninį gyvenimą jie pradeda kaip svaiginančiai linksmą, fantasmagorišką farsą ir, įveikdami aibę kankinančių būties klausimų, padaro skirtingas išvadas: vienas tampa auka, kitas – budeliu, dar kažkas – nebyliu stebėtoju. Lig šiol apie tai, jog Ionesco ir Beckett‘as – tiesioginiai Charmso „pasekėjai“, žinojau tik iš gan paviršutiniškų spausdintų deklaracijų. Tiksliau tariant, šį „paveldėjimą“ suvokiau protu, o ne jausmu. Dabar gi visiškai ir galutinai tuo įsitikinau nenuginčijamų emocinių įrodymų pagalba. Ačiū spektakliui: jam reiškiu dvigubą pagarbą, nes jis sugebėjo įrodyti tokios interpretacijos egzistavimo teisę per kovą ir pergalę… Gaila tik, kad lietuviškojo Charmso (ten jis beveik nežinomas ir netgi neverstas), jau spėjusio pabuvoti ir garsiajame Edinburgo (ten jis, be abejo, išverstas, tačiau taip pat nežinomas) festivalyje ir sukelti ten kažką panašaus į furorą, dar nematė Maskva ir Leningradas – pripažinti oberiutologijos ir oberiutofilijos centrai. O juk tai būtų taip laiku, ypač dabar, sudėtingos ir kankinančios sovietų – lietuvių priešpriešos laikotarpiu.