_DSC0026  

KARTU

„Kartu“: dar neragautas tikro meno skonis

Julijus Lozoraitis / Menų faktūra

2007-02-04

šplėstinio „blogo“ žanro blicrecenzija

Vietoje epigrafo
„Kartą dvi blondinės įstrigo lifte. Spaudinėjo visus mygtukus, spardė duris ir sienas – nieko. Avarinė pagalba neatsiliepia, mobilūs telefonai neveikia. Šaukė viena, šaukė kita – niekas negirdi. Tada viena blondinė sako kitai: oi, klausyk, karoče, pabandykim šaukti kartu? – Pabandykim, sako kita. Ir abi šaukia: Kartuuu!…“ (iš gatvės tautosakos).
„Long and winding road“ į teatrą
Neįmanoma nusakyti, koks sunkus ir vėjuotas kelias vedė į OK teatro spektaklio „Kartu“ premjerą. Vien pagalvojus iš ryto, kad teks vakare eiti žiūrėti šį reginį, iš esmės gedo nuotaika, ėdė rėmuo, ir visi darbai krito iš drebančių rankų. Ir dėl to kaltas visai ne spektaklio reklaminis plakatas su vaizdeliu, kurį galima išvysti bet kurios senelių prieglaudos morge. Mūsų, kaip suprantate, visko mačiusių ir uosčiusių, nuogo užpakalio vaizdais scenoje neišgąsdinsi ir vaidinimais su žaislinėmis genitalijomis nepašiurpinsi.
Galima būtų, pvz., apsiginkluoti teorijomis apie bjauraus objekto grožį ir tuo nugalėti natūralias atstūmimo reakcijas. Arba prisiminti lenko Jozefo Szajnos ir lietuvio Vitalijaus Mazūro pasiekimus klaikių objektų sceninio pateikimo srityje. Arba atgaminti Baudelaire‘ą ir jo „Blogio gėles“. Arba apsišarvuoti XX a. estetų teorija, kad, atseit „bjaurusis“ meninis objektas iš tikrųjų rodo tai, ko jis nerodo: kuo vaizdelis klaikesnis, tuo į daugiau pakylėtą grožį jis apeliuoja.
Bet šiuo atveju visos šios profilaktinės priemonės nedavė godoto rezultato: kojos pačios nėjo (kaip paprastai neina tik į Rusų dramos teatrą) į OK teatro spektaklio „Kartu“ premjerą, ir tiek. Pagalvojau, gal draugų kompanija padės nugalėti šį kompleksą? Pasiūliau nueiti kartu bičiulei, lakuoto žurnalo darbuotojai. Iš pradžių ji net buvo linkusi dėl to nukelti kitai dienai vizitą pas dantistą. Bet pamačius spektaklio „Kartu“ plakatą, jos ketinimai kardinaliai pasikeitė. Nesusigundė ir bičiulis, valdiškos įstaigos klerkas. Jam ir taip galai nesueina tarnyboj ir gyvenime, o čia dar… Ne, sako, neisiu.
Ir teko, taip sakant, „per tą lietų, per purvyną“ vienam žengti į tą nieko gero nežadantį, antiestetišką ir snobišką (kaip buvo manyta) reginį. Vėl pakloti poilsio po sunkios darbo savaitės vakarą ant teatrinio aukuro.
Dabar net keista pagalvoti, kad dėl šių kompleksų galėjau nepatirti šio vieno iš gražiausių, ryškiausių ir turiningiausių savo gyvenimo teatrinių įspūdžių…

„Kill Bill“
Kaip ir dauguma spektaklių, šis prasideda nuo tamsos scenoje ir nuo garso: gilaus, aistringo, trūkčiojančio kvėpavimo – tokio paties, kaip filmo „Kill Bill“ įžangoje. Tačiau jeigu Tarantino filme šios įžangos nuojautos žiūrovų neapgauna, tai spektaklyje „Kartu“ įvyksta priešingai. Šoniniame spindulyje scenoje pasirodo susirietusi moteriškos giminės žmogysta, aprengta stormenimis ir margais skarmalais. Ji įnirtingai galynėjasi su sunkiais prikrautais maišias, vilkdama juos link mums nesuvokiamo, bet žūtbūtinio tikslo.
Prie pirmosios būtybės prisijungia analogiška antroji, bet vyriškos lyties. Abi būtybės demonstruoja išradingą sumo imtynių, bušido muštynių ir kamasutros derinį su maišais ir tarpusavy. Būtent šis epizodas ir sukėlė atmintyje pusšimčio metų įspūdžius, patirtus Natalijos Durovos žvėrių teatre. Ir čia buvo iš juoko privaryta į kelnes (ačiū Dievui, perkeltine prasme). Iš karto tapo aišku: tai istorija apie dvi laiko ir likimo deformuotas žmogiškas būtybės. Kovos už būvį sužvėrėjimas priverčia jas elgtis tarsi būtų du graužikai. Jų gyvenimo apoteozė yra keli maišai pupų, kuriuos dera paslėpti į gilią saugyklą ir tuo užsitikrinti primityvų egzistavimą.
Paradoksalu, bet jau ši azartiška ir išradinga klounada išsyk suteikė rimtų vilčių, kad išankstiniai to vakaro kompleksai buvo perdėti. Žiūrovo siela pradėjo atsargiai skleistis būsimų įspūdžių link. Visoms ankstesnėms abejonėms akivaizdžiai buvo lemta žūti.
Ačiū Tuminui
Derėtų pridurti, kad spektaklio garsai (kompozitorius Martynas Bialobžeskis) šiame spektaklyje atlieka garsinės dekoracijos vaidmenį. Būtent garsų, o ne daiktų ir erdvinių konstrukcijų aplinkybėse egzistuoja personažai.
Jau, regis, atėjo laikas ir yra gera proga paminėti ypatingus ekscentriškuosius sugebėjimus, kuriuos įvairių teatrų scenose jau ne vienus metus demonstruoja jauna aktorė Ilona Kvietkutė. Dera pripažinti režisieriaus Rimo Tumino nuopelnus, išugdžius šią ryškią sceninę asmenybę ir suteikus jai teisingų kūrybinių impulsų. Kvietkutė dalyvauja šiame spektaklyje beatodairiškai, maksimalistiškai, užkrečiamai, žadindama publikoje homeriško juoko priepuolius. Kyla įtarimas, kad ne už kalnų tie laikai, kai vertintojai vienu balsu prabils apie ją kaip apie pirmo ryškumo komedijos žanro žvaigždę.
Jeigu aktorės Ilonos Kvietkutės (senutė Brigita) demonstruojami sceniniai piruetai džiugina tuo, kad yra pažįstami ir mėgstami, tai aktorius Dainius Gavenonis sugeba priblokšti iš esmės. Tiesą pasakius, seniai kilo įtarimai, kad jis yra tas artistas, kurio sugebėjimuose glūdi ypatingas vaidmens ekstremalaus plastinio įkūnijimo ir gilaus vidinio įprasminimo lydinys. Spektaklyje „Kartu“ senuko Alfonso vaidmeny jam pavyko tai pademonstruoti ypač efektingai.
Gavenonis yra skelbiamas kaip vienas iš šio spektaklio autorių drauge su scenografe Jūrate Paulėkaite. Ką tai reiškia, galima tik spėlioti. Bet akivaizdu, kad abiejų pagrindinių atlikėjų (jeigu bus leista taip išsireikšti) kūrybinių vektorių sutapimas pagimdė įspūdingą sceninę kokybę. Beje, ir visų kitų šio spektaklio kūrėjų „vektoriai“, manyčiau, yra panašios krypties, todėl ir nulėmę tokį įspūdingą rezultatą.
Toks radijo teatras
Spektaklio pjesės (originalus jos pavadinimas yra „Pupos“) autorė – charizmatinė mūsų kultūros asmenybė, poetė ir teatralė iš Kauno Daiva Čepauskaitė. Ši jos pjesė prieš penketą metų laimėjo radijo pjesių konkurse pirmąją vietą.
Radijo teatras, kaip žinoma, yra idealaus teatro rūšis: klausantysis radijo teatro vaidinimo savo vaizduotėje sukuria tokį spalvingą reginį, kurio nesugebės įkūnyti jokia sceninė realybė. Tai seniai pripažintas faktas. Keista, bet skaitant Čepauskaitės „Pupas“, jokių fejeriškų vaizdinių vaizduotė negamino. Autorės sukurta situacija – banali kaip anekdote apie blondines. Du kaimiečiai senukai įstringa savo troboje savadarbiame lifte (labai abejotina aplinkybė!) su maišais pupų. Ten įvyksta jų priverstinis dvasinis suartėjimas, bet jie vėl išeina į laisvę ir į kasdienybės pragarą.
Štai toks, atrodytų, dar vienas tautinio draminio „absurdo“ pavyzdys su talentingais vaidybiniais elementais. Spektaklio kūrėjai neišvengė akivaizdžių pjesės brukamų štampų: įstrigę lifte herojai atseit toliau gyvuoja transcendentinėje erdvėje. Taip pat kūrėjai pasinaudojo ir kitomis pjesės aliuzijomis, pridūrę prie pjesės teksto populiarią lietuvišką pasaką. Tai istorija apie „bobą ir diedą“, kurie užsiaugino namie pupą iki pat dangaus, ja nukeliavo pas Dievą, ir už ką Dievas juos iš dangaus išvarė. Tokia itin tautiška Adomo ir Ievos istorijos versija.
Bet šiame, atrodytų, niekuo ypatingu nepasižyminčiame tautinės absurdo dramaturgijos pavyzdyje yra autentiškų lyrinių temų, kurias itin jautriai suformulavo autorė ir teisingai užčiuopė spektaklio kūrėjai.
Kūrybos kvintesencija
Bet teatro menas yra toks dalykas, kuriame viską lemia ne „kas“, o „kaip“. Spektaklis „Kartu“ yra labai techniškai sudėtingas. Turiu galvoje ne tik tuos reginio elementus, kurie susiję su realiomis šiuolaikinėmis technologijomis, ir kurių čia gausu (bent jau neteko pastebėti techninių „kliurkų“). Jame yra gausybė įmantrių vaidybos technikos jungčių ir perėjimų, kuriuos derėjo nugludinti per kruopštų repeticijų darbą. Nepastebėjau nė vieno atsainiai atlikto derinio, kuris galėtų sugriauti teatro kuriamą iliuziją. Bet ne vien dėl to stebint šį spektaklį sieloje kyla dėkingumas jo kūrėjams.
Čia regima itin retai pasitaikanti pagrindinių atlikėjų kūrybinė darna. Bet ir visas kūrinys aiškiai „užmaišytas“ ne tik ant kūrėjų turtingų sugebėjimų, ir ne tik ant jų pastangų nuoširdumo. Buvo aiškiai pademonstruota visų kūrėjų ligšiolinės sceninės patirties ir įgytų sugebėjimų įgyvendinimo kvintesencija. Joje kūrėjų patirtis, įgūdžiai ir kryptingumas susilydė į naujos kokybės aukšto lygio meninį reiškinį. Tuomet iš dalies tampa aišku, ką reiškia deklaruota Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus spektaklio Gavenonio spektaklio „Kartu“ bendraautorystė.
Pasaka ir šokis
Bet grįžkime prie to, kas visus labai sujaudino, dar spektakliui nepasirodžius – prie išorinės spektaklio „Kartu“ intrigos, pavaizduotos jo reklaminiame plakate. Publika ilgesingai laukė, kad jie pasirodys, tie žadėtieji apsinuoginę „diedas“ ir „boba“.
Ir jie pasirodė, du artistai (jauni šokėjai Tautvilas Gurevičius ir Edita Stundytė), apsivilkę natūralistiniais sukriošusių žmogaus kūnų muliažais ir senų žmonių kaukėmis, šiek tiek primenančiomis galvas nuo turgaus prekystalių (tai ir yra skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio indėlis į spektaklį). Jie sušoko įkvėptas ir subtilias šiuolaikinio šokio intermedijas kaip plastinius komentarus Gavenononio balsu skaitomai pasakai apie „diedą“, „bobą“, pupą ir Dievą.
Keista, bet šių deformuotų ir „apnuogintų“ personažų jaunatviškas judesys scenoje nė kiek nešokiravo. Atvirkščiai, jis suteikė žiūrovams impulsų į pagrindinius Kvietkutės ir Gavenonio personažus kaskart pažvelgti vis naujai. Tokia vaidybinių klounadų ir muliažų šokių dialektika, pasibaigusi labai paprastai ir įspūdingai: Dievas – tai tėra du žmonės, galbūt labai seni ir sukriošę, bet susilieję begalinėj dvasinėj meilės sueity.
„Tik pašvęstiesiems“?
… Po spektaklio „Kartu“ kėblinau tamsoje per išmaišytas purvino sniego sangrūdas, ir mąsčiau: kaip, pasirodo, kartais netikėtai gali pasisukti gyvenimas. Nesitikėdamas nieko gero, staiga užbrendi reiškinį, kuris per keliasdešimt minučių sugeba taip stipriai paveikti, rodos, jau susigulėjusias ir sugyventas dvasines vertybes. Ėjai nieko gero nesitikėdamas, o patyrei vieną stipriausių ir šviesiausių meninių įspūdžių, kurių būta oi kaip nemažai…
Galbūt šis spektaklio „Kartu“ įspūdis ir ši ekstazė dėl jo, šis susižavėjimas tėra subjektyvus momento dalykas, būdingas vienam individui, kuris vaikystėje dėl teatro – Nataljos Durovos žvėrių teatro sukelto siaubo – prileido į kelnes? O gal apskritai teatras, ir apskritai menas, ir kultūra egzistuoja tik vardan tų, kurie dėl jų „leidžia į kelnes“? Ir gal jau pakaks brukti šias vertybes visiems, kaip nemokamą labdaringą putrą? Gal tegu galų gale įsigalioja magiško teatro principas, kurį Hermanas Hessė deklaravo romane „Stepių vilkas“ – „Tik pašvęstiesiems!“ ?