Hamletas 31 photo- Dmitrij Matvejev  

HAMLETAS

„Hamletas“: neapykantos trikampis

2ndgravedigger / www.7md.lt

2008-11-24

„O.Koršunovo „Hamletas“: neapykantos trikampis“ – taip galėtų būti pavadinta recenzija…

…Bet kuomet telefone pasigirdo tikrai labai mielas moteriškas balsas, pakvietęs apsilankyti „Hamlete”, jis dar netikėtai pridūrė, kad, jeigu būtų ketinama apie tai rašyti, tai privalu pažiūrėti dukart. O kadangi kolkas pažiūrėta tik vienąkart, o kaip ten bus su antruoju, dievai žino, gal ir nedagyvensim, vadinas rimti rašiniai palauks – gerai, kad dar yra šis „blogas“.

Apskritai Šekspyras tikrai nė nenumanė, kad jo pjesė apie liūdnąjį Danijos princą bus ateity taip sureikšminta. Juk tai – tiesiog tik viena iš daugelio jo istorijų apie karalius ir princus, kurias Globe teatras pasakodavo savo nepernelyg įmantriai ir išprususiai publikai. Tik technologinės civilizacijos amžiuje melancholiškas kompleksuotas jaunikaitis iš Elsinoro pilies vis tapdavo teatrų scenose tai maištininku, tai filosofu, tai kartais net fašistuojančiu lyderiu. Šioje evoliucijoje Koršunovo opusas tikrai užims savo ryškią organišką vietą.

Jo „Hamletas” – tikrai įvykis, ir ne vien tik jo asmeninės kūrybos kontekste. Hamleto personažas čia sureikšmintas iki kraštutinumo, kurio viršyti vargu ar beįmanoma. Bet su kokiomis gamtinėmis ir antgamtinėmis jėgomis šiame spektaklyje besigrumtų režisūrinis talentas, publika sulaukė įspūdingos, įtaigios ir, kaip nebūtų keista, labai aktualios žmogiškos istorijos.

Režisierius, pradėjęs savo eksperimentus su scenine erdve ir sceniniu laiku dar neblėstančia klasika išlikusiame „Ten būti čia”, savo „Hamlete” nejučiom grįžo prie savo tųjų debiutinių eksperimentų. Manipuliuodamas veidrodžiais jis kapoja ir jaukia sceninę erdvę; tekstų fragmentus kaitalioja vietomis ir sudūrinėja tarsi šiuolaikinį telescenarijų; čia pat epizodus dar smulkiau kapoja čaižiais užsisklendančių spąstų dūžiais, dėl ko jie subyra į gabaliukus, kurių kiekvienas prasideda vis nuo naujo įkvėpimo. Režisierius išsijuosęs ir aistringai kovoja su pjesės stichija ir su publikos, kožną pjesės žodį įsisavinusios dar su motinos pienu, stereotipais ir lūkesčiais.

Jis manipuliuoja scenoje dekoracijos dalimis kaip karvedys mūšio lauke – pulkais, šerengomis ir kohortomis. Galų gale (antroje spektaklio pusėje) jis išrikiuoja savo techniką ir savo kariauną ir scenografiją trikampiu – ir atakuoja. Tokie štai gavosi teatriniai Termopilai, ar Austerlicas, ar Dykūmų audra – nežinau, tik malonu buvo suvokti, kad visas šis karas vyksta dėl tavęs, t.y. dėl žiūrovo.

Dekoracijos dalys – tai devyni sceniniai „koviniai įrenginiai”, (po vieną kiekvienam atlikėjui), panašėjantys į teatrinius grimo staliukus. Bet tik iš dalies, nes jie patys važinėja, patys šviečia, leidžia garsus ir atlieka įvairias nelauktas teatrines funkcijas. Kožnas toks staliukas – tai pragariškas mini teatras vienam aktoriui, kuris tuo pat metu yra ir žiūrovas. Devyni vieno aktoriaus ir vieno žiūrovo pragariški teatriukai, manipuliuojami įsisiautėjusio režisieriaus.

Bet šio Hamleto istorija – tai ne kartų konflikto istorija. Ir ne maišto. Ir ne keršto. Ir – netgi ne teatrinės krizės. Tai – neapykantos istorija. Žmogiškos, giluminės, pirmapradės, visa apimančios neapykantos, kuri savo maštabais artėja prie totalinės pasaulėjautos. Hamleto pasaulis mirus tėvui sugriuvo akimirksniu. Sugriuvo visas jo nuostabus ir puikus (bet mums nežinomas) vidinis pasaulis – apsivožė aukštyn kojomis. Ir jis negali atsikvošėti, patekęs į moralinių liliputų visatą. Kur nebėra vietos brandžioms žmogiškoms aistroms, kur karaliauja tik aistrikės ir isterikos. Kur net laboratorinė pelė yra gigantas. Kur juodi instinktai, pasityčiojimas iš viso kas žmoniška ir juodžiausia satanistinė neapykanta siaučia ir laksto kaip nevaržomas pavasarinis vėjas laukuos.

Neapykanta įsismelkia ir į Hamleto sielą, maža to – jis pats džiaugsmingai atkelia jai vartus. Tik su neapykanta jis atranda vėl gyvenimo tikslą. Hamletas (Meškauskas), Gertrūda (Savičenko) ir Klaudijus (Gavenonis)šiame spektaklyje – neišskiriamas „neapykantos trikampis”, iš kurio nėra išeities. Hamleto tėvo (taip pat Gavenonis) maldavimai atkeršyti už jo klastingą nužudymą skamba juokingai, palyginus su Hamleto siekiu sunaikinti šitą neapykantos pasaulį iki pagrindų. Ofelija (Samuolytė) – tėra paskutinis Hamleto šansas išvengti šios visa naikinančios aistros. Ji nepateisina Hamleto lūkesčių, ir tampa pati sunaikinta.

Hamletas visa tai sunaikina ir pats susinaikina. Įvyksta įniršusio atseit gėrio (Hamleto pavidalu) ir atgailaujančio blogio (Klaudijus) metafizinė kraujomaiša (beje labai efektingai išspręsta sceniškai). Tratant maršams ir poškint fejerverkams vienas po kito nyksta pragariškojo teatro įtaisai. Sataniškasis pajacas (Žalakevičius, jis kažkodėl ir Horacijus) sintetiniu balsu sucypia: „toliau – tyla”…

…Belieka pasidalinti pastebėjimu, kad šiame spektaklyje Koršunovas kaip niekuomet pavojingai priartėjo prie to metaforinio teatro, kurio kaip pirmapradės nuodėmės karštligiškai kratosi ir vis negali atsižegnoti visas lietuviškas teatras. Tokios tad aistringos metaforiškojo teatro laidotuvės…

Taip pat pažymėtini teatrinių nobelių verti keletas šio spektaklių atradimų, kurių ryškiausias – tai dvyniai broliai Hamleto tėvas bei Klaudijus (išpildyti Gavenonio). Na ir „pelėkautų scena” išpildyta veidrodžio principu. Ir…

… patikėkit, liko dar daug neišsakytų aistringų žodžių apie aktorius ir atskiras scenas, bet, „blogo” formatas ir taip jau viršytas. Palaukime recenzijos, ar straipsnio, ar dar ko nors – po to „antrojo karto”, jeigu jis apskritai kada bus…