OLYMPUS DIGITAL CAMERA  

Oskaro Koršunovo atsakas visuotiniam sunorminimui – nenormalus teatro sezonas

„OKT – nenormalus teatras“, – tokiu manifestiniu šūkiu 19-ajį sezoną pradeda režisierius Oskaras Koršunovas ir jo OKT/Vilniaus miesto teatro trupė. Pasak režisieriaus, tokia pozicija ir ją pagrindžiantys premjeriniai spektakliai – tai jų atsakas visuotinei sunorminimo politikai, anksčiau paties menininko įvardintai kaip normalumo fašizmas.

„OKT visuomet buvo nenormalus teatras, kovojantis prieš siauraprotišką moralinį fundamentalizmą. Apskritai, teatras visada buvo arba palaikantis tradicijas ir konvencijas, arba jas griaunantis. Dabar šios paradigmos kaip ir nebėra. Sunku įvardinti, kas yra normalu arba nenormalu. Anksčiau niekada kraštutinai neteigėme, jog štai, mes esame nenormalus teatras. Kita vertus, tai buvo ir taip aišku. Dabar tampa nebeaišku. Naujoji normalumo religija, paremta liberalia ekonomika ir naujausiomis technologijomis, nebeleidžia tiesos-netiesos, normalumo-nenormalumo diskurso. Viską apima sąvokos like’inu-nelike’inu, priimu-užbaninu. Tai vartotojiška politika ir iš jos gimstanti normalumo diktatūra, kuri viską sunormina tam, kad viskas taptų vartotojiška. Ji išvengia bet kokio diskurso. Vardan to ji stengiasi schematiškai priimti plačią ir visokeriopą įvairovę bei taip pat schematiškai trash’inti tai, kas nepriimtina. Tai, kas priimama, vertinama tik pozityviai ir dauginama iki begalybės. Taip atsiduriame beribiame pozityvumo ir normalumo pasaulyje“, – teigia OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, režisierius O. Koršunovas.

Pasak režisieriaus, priėjome laiką, kai normalumo diktatūros reiškinys apčiuopiamas ne tik socialiniame-visuomeniniame, bet ir teatriniame kontekste.

„Šiandien teatras, iš visų jėgų bandydamas neatsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo, verčiasi per galvą  įrodinėdamas, jog jis gali būti nebe teatras arba daugiau nei teatras ir taip sparčiai gamina įvairovę, jog iš esmės tik beatodairiškai viską sunormina. Tarkime, šiandien teatre gali būti viskas: performansas, teatras be dramos, aktorius be vaidybos, vaidyba be aktoriaus, pjesė be žodžių, žodžiai be pjesės ir taip toliau. Svarbu, kad būtų visa ko gausybė ir įvairovė. Vardan gausybės eliminuojama kokybė – juk kokybiškų dalykų daug nepagaminsi. Tad prigaminama daugybė visko, belieka tik rinktis – like’inu ar baninu. Kitaip tariant, šiais laikais beveik viskas yra normalu – svarbu tik pabrėžti, jog tai yra normalu. Tai yra tam tikras gebėjimas nemąstyti, tam tikri išankstiniai susitarimai. Ir tai tapo masiniu reiškiniu. Iš esmės, nenormalu tapo mąstyti – gyventi  ne like’o-nelike’o spustelėjimo, o mąstymo procese. Toks OKT teatras bus šį sezoną. Kitaip sakant, bandysime išlikti mąstančiu ir kokybišku teatru“, – pasakoja O. Koršunovas.

Atsakas visuotinei sunormalinimo politikai – trys premjeros

Kaip paprastas tarnautojas, rodos, net nepastebimas žmogus staiga gali tapti visa griaunančia, pavojinga visuomenei jėga? Atsakymo į šį klausimą ieškos režisierius O. Koršunovas, kartu su aktoriumi Eimantu Pakalka pristatysiantis premjerą „Pamišėlis“ pagal N. Gogolio apysaką. Premjera Lietuvoje ir pasaulinė premjera kone sutaps – spektaklis jau pakviestas į tarptautinį festivalį „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija), kur bus pristatytas jau gruodžio mėnesio pradžioje.

„Ši normalumo-nenormalumo dilema esmine tapo ne šiais laikais. Dar Gogolis „Pamišėlio užrašuose“ įdomiai analizuoja situaciją, kuomet labai normalus tarnautojas gyvena tiek susitelkęs į savo normalumą, tiek jame mato savo paties teisuoliškumo, jog ilgainiui tampa itin jautrus bet kokiems kitų keistumams. Norėdamas apčiuopti tam tikrą savo normalumo vertę, jis pradeda matyti keistumus kituose žmonėse. Jis tiek koncentruojasi į tai, jog net nepastebi kada pats tampa keistu žmogumi, tironu ir galiausiai – pamišėliu. Genialiai parodomas mechanizmas, kuomet iš vidutinio žmogaus gimsta tironas. Normalumas gali virsti tironija, netgi fašizmu“, – apie būsimą monospektaklio premjerą kalba O. Koršunovas.

Pagrindinis 19-ojo sezono akcentas – tai O. Koršunovo ir jo jaunųjų aktorių prisilietimas prie M. Crimpo pjesės „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tai britų brutaliųjų, vienijančiai tokius dramaturgus kaip Markas Ravenhillas, Sarah Kane, bangai priskiriama medžiaga.

„Pasikėsinimų į jos gyvenimą“ veiksmas vyksta reklamos agentūroje – vietoje, kurioje gaminami normalumo šūkiai ir produktai. Tai istorija apie tai, kaip greito priėmimo ir normalumo gamykla pati tampa pervertiška. „Pamišėlio užrašai“ ir „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ – rodos, niekuo nesusiję kūriniai, parašyti skirtingu laikmečiu ir skirtingose vietose, iš esmės kalbės ta pačia tema“, – apie gruodžio mėnesį pasirodysiančią premjerą pasakoja režisierius.

Tradiciškai OKT/Vilniaus miesto teatras atviras jaunų teatro režisierių ieškojimams – šiame sezone jų numatoma net keletas. Pirmoji jaunosios kartos menininkų premjera žiūrovų lauks jau rugsėjo 26, 27 dienomis. Tai K. Gudmonaitės ir trijų jaunų aktorių Dovilės Kundrotaitės, Jovitos Jankelaitytės ir Adelės Šuminskaitės atsakymo į klausimą, kur baigiasi lytis, paieškos spektaklyje „Trans Trans Trance“. Ar galima būti ir vyru, ir moterimi vienu metu – štai tokį išbandymą normalumo diktatoriams siųs jaunosios menininkės. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

„Mirties akivaizdoje nebelieka normalių ar nenormalių dalykų“

Pasak O. Koršunovo, šio sezono OKT/Vilniaus miesto teatro idėjinės gairės buvo užprogramuotos dar praeitame sezone pristatytame spektaklyje „Apvalytieji“ pagal S. Kane.

„Temas, kuriomis kalbėsime šiame sezone, gimė „Apvalytųjų“ pastatyme. Ji labai aiškiai akcentavo šias temas, leisdama suvokti kokio mąsto agonija vyksta toje normalumo tironijoje. „Apvalytuosius“ galima laikyti manifestiniu spektakliu“, – teigia O. Koršunovas.

Bertoldo Brechto „Vestuvės“, praeitą sezoną parodytos net 50 kartų, kalba apie reiškinį, kuris mūsų visuomenėje dažnai tampa esminiu normų matavimo matu – tai vestuvės.

„Vestuvės“ – tai spektaklis apie mūsų kasdienybės ir šventės „normalumus“. Vestuvės juk turi būti geros, padorios, normalios ir visokios kitokios, tačiau spektaklyje iš tiesų pamatome kokiais baltais siūlais tokia pasaulėžiūra yra siuvama“, – pasakoja režisierius.

Šuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesės „Šokis Delhi“ pastatymas – taip pat praeito sezono premjera, jau spėjusi atrasti sau artimą žiūrovą.

„Šokis Delhi“ – tai spektaklis, kupinas budistinių paradoksų, kuriame dramaturgas Vyrypaevas mums parodo, jog mirties akivaizdoje nebelieka normalių ar nenormalių dalykų. Normali visuomenė gali būti normali tik tol, kol sugeba ignoruoti mirties faktą. Džiaugiuosi, jog spektaklis jau surado savo žiūrovus ir įgauna pagreitį“, – teigia O. Koršunovas.

Publikos ir toliau lauks OKT/Vilniaus miesto teatro repertuaro branduoliu jau tapę režisieriaus O. Koršunovo spektakliai. Tai Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, „Miranda“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Marius von Mayenburgo „Ugnies veidas“. Repertuare išliks ir jaunų režisierių ieškojimai – tai Kamilės Gudmonaitės „Dievas yra DJ“ ir Artūro Areimos „Po ledu“ pagal Falką Richterį bei Kirilo Glušajevo „Terapijos“ pagal Birutę Kapustinskaitę.

Užsienio gastrolės nuo Ispanijos, Italijos iki Kinijos

„Tik būdami ten galime būti ir čia“, – šią frazę O. Koršunovas yra ištaręs ne kartą. Pasak jo, gastrolės užsienyje OKT/Vilniaus miesto teatrui – ne tik gyvybiškai svarbi finansinė injekcija, tačiau ir neįkainojama kūrybinė apykaita. Tad jau tradiciškai didelę dalį sezono trupė praleis anapus sienų.

19-ąjame sezone intensyviausiai gastroliuos „Žuvėdros“ trupė. Jau spalio mėnesį aktoriai išvyksta į Gdanską (Lenkija) – čia jų lauks pasirodymas pagal autentišką Shakespeare’o „Globe“ teatro modelį pastatytame teatre. Spektaklis įtrauktas į Lietuvos savaitės Gdanske renginių ciklą. Iš karto po to trupė leisis į tolimąją Kiniją ir ten vykstantį Wuzhen festivalį. Tai ne vienintelis azijietiškas akcentas šio sezono gastrolėse – pavasarį „Žuvėdros“ trupės laukia mėnesį truksiantis turas, kurio metu spektaklis bus pristatytas net keturiuose Kinijos miestuose. Intensyvias „Žuvėdros“ gastroles užbaigs pasirodymas Lietuvos dienose Romoje (Italija), vyksiantis gegužės mėnesį.

2017-uosius OKT/Vilniaus miesto teatre užbaigs jau minėta maloni staigmena – premjeros „Pamišėlis“ pristatymas festivalyje „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija). Tai jau septintas režisieriaus spektaklis iš eilės, pristatomas šiame festivalyje.

„Faktas, jog esame daugiausiai užsienyje gastroliuojantis Lietuvos teatras, jau tapo norma. Manau, esame vienas daugiausiai gastroliuojančių teatrų rytų Europoje. Aštuoni kartai pagrindinėje Avinjono festivalio programoje – manau, retai trupei tai pavyko. Derėtų pasakyti, jog būtent iš užsienio gastrolių ir gyvename. Tai, ką rodome Lietuvoje, yra įmanoma tik dėka gastrolių užsienyje. Taip, mums tai reikalinga, tikimės, jog kažkam reikalinga ir be mūsų, tačiau tai yra savotiškai altruistinis veiksmas“, – teigia režisierius.

18-a teatro be teatro veiklos metų

OKT/Vilniaus miesto teatras – fenomenalus reiškinys, kuomet nevalstybinis, nedotuojamas teatras net aštuoniolika metų sugeba būti tiek visaverčiu repertuariniu, tiek aktyviausiai užsienyje gastroliuojančiu teatru. Kaip viskas būtų pakrypę, jei teatras nuo pat pradžių būtų turėjęs savo erdvę?

„Nenormaliomis sąlygomis taip pat galima dirbti. Jei rimtai, dažnai pagalvoju kas būtų, jei mes turėtume savo erdvę, nereikėtų mums blaškytis ir blaškyti žiūrovą, mokėti mus taip smaugiančių nuomos mokesčių? Žinoma, tai būtų svarbi vieta Vilniuje, kurioje burtųsi žiūrovai, bendraminčiai, reziduotų prijaučiantys menininkai, atvažiuotų festivaliuose sutiktos užsienio trupės, kvietusios mus atvykti, tačiau mes jų pakviesti, deja, negalėjome. Visus aštuoniolika metų mūsų buvimas buvo itin aktyvus ir turėjo itin didelę traukos jėgą. Prisiminus tokius spektaklius, kaip „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Shopping and Fucking“, „Oidipas karalius“, „Vaidinant auką“ ir daugelis kitų – tai buvo itin ryškus laikotarpis, tuo metu labai pagyvinęs Nacionalinio dramos teatro repertuarą. Bet, žinoma, savo tikėjimui reikia ir savo bažnyčios. Jeigu turėtume pastatą, kaip savo bažnyčią, galėtume dalintis idėjomis ne tik scenoje. Būdami teatru, tačiau neturėdami teatro, netapome tokiu apčiuopiamu kūnu. Todėl galbūt kiek sudėtinga įvertinti mūsų veiklą ir pasverti jos indėlį“, – pasakoja O. Koršunovas.

Šiandien OKT/Vilniaus miesto teatras turi savo studiją – biuro patalpas, paverstas teatrine laboratorija. Dažnas teatro veiklą tapatina tik su spektakliais, rodomais studijoje, tačiau taip nėra. Pasak režisieriaus, sunku pasakyti koks šiandien būtų Nacionalinis dramos teatras be OKT reiškinio įtakos.

„Per visus tuos aštuoniolika metų sunku įsivaizduoti Nacionalinį dramos teatrą be OKT teatro spektaklių. Ilgą laiką mūsų spektakliai buvo ir yra lankomiausi Nacionaliniame dramos teatre. Šiandiem OKT taip pat sudaro svarbią jų repertuaro dalį: „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“, „Jelizaveta Bam“, iki praeito sezono – „Dėdė Vania“. Menų spaustuvėje rodomi spektakliai taip pat tapo svarbia jų dalimi – tai „Ugnies veidas“, „Miranda“, „Hamletas“, „Apvalytieji“. OKT Studija, mūsų biuras, paverstas teatru, jau tapo intensyviu traukos centru. Žinoma, ji negali tapti masiniu traukos tašku – tam tiesiog trūksta kvadratinių metrų. Dažnai galvojama, jog mūsų repertuaras sudarytas tik iš OKT Studijoje rodomų spektaklių, tačiau taip nėra. Jis yra ženkliai didesnis“, – mintimis dalinasi O. Koršunovas.

Dažnas OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis tiesiog neišsitekdavo tradicinėje teatro erdvėje. Naujausias tokio projekto pavyzdys – tai „Eglė žalčių karalienė“, pristatyta apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje.

„Manau, „Eglė žalčių karalienė“ buvo vienas įdomesnių mūsų projektų. Gaila, jog Lietuvoje jis nebuvo tinkamai artikuliuotas – juk buvo paliestos svarbios socialinės temos, remiantis nenormaliais „normaliųjų“ komentarais naujienų portaluose apie jų baimes dėl galimai iš už jūrų marių užplūstančių pabėgėlių. Jokioje kitoje erdvėje šis spektaklis nebūtų suveikęs. Beje, šis projektas taip pat bus tęsiamas, tik šį kartą Italijoje, bendradarbiaujant su Teatro di Roma“, – apie ateities planus užsimena O. Koršunovas.

Eksperimentas apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje – nebe pirmas mėginimas prisijaukinti netradicinę erdvę. OKT/Vilniaus miesto teatras yra rodęs spektaklius Šv. Kotrynos bažnyčioje, Šiuolaikinio meno centre, Profsajungų rūmuose, legendiniame „Gravity“ naktiniame klube. Dar 2001-aisiais spektaklis „Parazitai“ tapo pirmuoju tiesiogiai internetu transliuojamu spektakliu Lietuvoje. Taigi, OKT/Vilniaus miesto teatro kelionė link pažadėtosios žemės – savo teatro tęsiasi.

OKT/Vilniaus miesto teatro inf.