O. Koršunovo „Žuvėdroje“ Klaipėdoje vaidinsiantis G. Savickas: „Sugrįžtu namo“

2016 28 lapkričio

„Kiekvieną kartą lipdamas į sceną jaudinuosi ir jaučiu atsakomybę, bet čia viskas kitaip. Kažkoks geresnis jausmas“, – tokie jausmai užplūsta aktorių Giedrių Savicką pagalvojus apie jau kitą savaitę įvyksiantį susitikimą su gimtosios Klaipėdos publika. Gruodžio 1-2 dienomis aktorius kartu su kolegomis Klaipėdos dramos teatro salėje pristatys Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“ pagal rusų klasiko Antono Čechovo kūrinį. Gimtasis miestas, jūra, vaikystė ir „Žuvėdra“ – apie tai mintimis dalinasi pats Giedrius.

Apie Klaipėdą

Kiekvieną kartą sugrįžtu į Klaipėdą kaip į savo miestą. Sugrįžtu namo. Vilnius netapo mano namais. Dabar yra pats viduriukas – pusę gyvenimo praleidau Klaipėdoje, pusę Vilniuje. Sostinėje praleidau studijų ir darbo metus, kuomet reikėjo nuolatos kovoti už save. Klaipėdoje prabėgo vaikystė – patys gražiausi metai. Žiauriai myliu Klaipėdą.

Net ir šiandien būdamas Klaipėdoje nusiraminu – ten nebelieka jokio nerimo dėl ateities. Galbūt todėl, jog visai šalia yra mama, klaipėdiečiai, vėjas, jūra. Visa tai yra mano. Aš grįžtu namo. Visą laiką ten traukia, ir čia jau matyt nieko nepakeisi. Traukia ne fizinė sąvoka „namai“ – traukia vaikystė, paauglystė, išvaikščioti kampeliai. Didelė nostalgija, kurios niekaip neišvengsi. Vilniuje kartais ieškau to paties, nors žinau, jog nerasiu. Kita vertus, aš netoli išvažiavau.

Ir dabar turiu suoliuką prie Danės upės, kur kiekvieną kartą ateinu pasėdėti. Šalia turiu knygyną, kurime nusiperku knygą. Turiu savo vietas, kurias visada aplankau. Turiu savo maršrutą. Kiekvieną kartą einu pasižiūrėti jachtų, kurios yra mano svajonė.

Apie jūrą

Man jūra – nusiraminimo vieta. Kiekvieną kartą pajūryje kartu su mama renkame akmenis, kuriuos nešame prie tėvo kapo. Neįsivaizduoju nei vieno savo grįžimo į Klaipėdą be jūros. Anksčiau taip nebuvo – juk visi žinome, jog gyvenantys šalia jūros niekada prie jos neina. Tik prarasdamas supranti ką prarandi ir pradedi kitaip į tai žvelgti. Kiekvieną kartą grįždamas niekam nesakęs važiuoju į Karklę, prie jūros. Matyt, taip reikia. Pamenu, kartą atsiguliau Karklės paplūdimyje ir supratau, jog tai yra geriausias paplūdimys pasaulyje, nors teko gulėti ir Karibuose, ir Afrikos krantų paplūdimiuose.

Jūra – ne vien tik vieta atostogoms ir maudynėms. Jūroje yra pasiglemžusi draugus – taip, ji labai graži, bet tuo pat metu ir nepastovi bei baisi. Kiek ji duoda, tiek gali ir atimti.

Apie „Žuvėdrą“

Kas yra mūsų „Žuvėdra“? Tarkime, galima klausytis muzikos iš kompaktinio disko – viskas kokybiškai įrašyta, tvarkingai suvesta, tiksliai skamba. Bet kuomet klausaisi gyvo garso koncerto džiazo klube – tai visiškai kitas lygis. Visi įpratę matyti tvarkingus Čechovo pastatymus, žiūrėti juos atsiriboję, lyg klausytųsi muzikos kompaktiniame diske. Dabar supratau, jog Koršunovo „Žuvėdra“ – tai galimybė pamatyti Čechovą gyvo garso koncerte. Čia viskas vyksta gyvai ir visko gali nutikti. Vyksta gyvo garso teatras. Gyvos minties teatras. Melomanas klausosi muzikos džiazo klube, o teatromanas renkasi tokius spektaklius, kaip Koršunovo „Žuvėdra“.

Apie vaikystę

Pasakysiu labai poetiškai – mano vaikystė Klaipėdoje buvo saulėta ir vėjuota. Atrodo, jog visą vaikystę ten švietė saulė. Man itin patiko senamiestis – jis mane tiesiog priėmė. Pamenu, vaikščiodavau po jį visą laiką vienas. Išvaikščiodavau kiekvieną kampelį. Buvau itin prisijaukinęs Klaipėdą. Nors tai buvo tarybiniai laikai, bet, matyt, vaikystė ir Afrikoje yra vaikystė.

Esu Karklės vaikas. Joje praleidau visas vasaras, o vaikystė būtent ir yra vasara – kas važiuoja pas močiutę, kas dar kur nors. Man vasara ir vaikystė yra Karklės stovykla „Žilvitis“. Aš ten užaugau ir labai dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, jog turėjau gerą vaiksytę. Kita vertus, nemanau, jog būna bloga vaikystė – tuo metu netgi smulkmenos daro ją gera. Pamenu, žaisdavome tiesiog su statybinėmis medžiagomis ar iš pagaliukų pasigamintais šautuvais ir lankais. Vaikystė išmokė savarankiškumo. Nukirsčiau rankas tam, kuris sugalvojo pilies formos kibirėlį – vaikas turi pats pastatyti pilį. Tad Klaipėda man visą laiką liks smėlio dėžė.

Apie Vilnių

Vilniuje labai pasigendu vandens. Manau, visi vilniečiai pasigenda. Taip, yra upė, bet jos tarsi ir nėra. Mes Nerį tiesiog palikome – tegul teka ir tiek. Jeigu vieną dieną ji pradėtų tekėti į kitą pusę, vargu ar daug kas tai pastebėtų. Išties gaila, jog taip yra.

Galbūt vieną kartą atvažiuosiu vaidinti į Klaipėdą ir pasiliksiu. Nuolatos kartoju, jog sugrįšiu į Klaipėdą. Ir tikrai sugrįšiu, vaidinsiu uostamiesčio scenoje. Tada jau į Vilnių vis sugrįšiu. Sugrįžęs pažiūrėsiu, ar upė nepradėjo į kitą pusę tekėti.

Apie Klaipėdos publiką

Klaipėdos publika man savesnė. Kiekvieną kartą lipdamas į sceną jaudinuosi ir jaučiu atsakomybę, bet čia viskas kitaip. Kažkoks geresnis jausmas. Jaučiu, jog Klaipėdos publika mane priima kaip savą žmogų, trumpam sugrįžusį namo. Kiekvieną kartą malonu jiems vaidinti.

Jie ilgai neturėjo teatro. Ilgas teatro remontas buvo klausimas miestiečiams, ar jiems jo reikia? Aišku, remonto metu visi galėjo užmiršti tą teatrą ir nieko tokio nebūtų atsitikę. Bet klaipėdiečiai neužmiršo – jie buvo išsiilgę teatro ir noriai jame lankosi.

Klaipėda visą laiką turėjo teatrą pačiame miesto centre, kuris buvo traukos centras. Žmonėms tikrai reikia teatro – jie patys tai parodė, ne kažkas iš miesto valdžios taip pasakė. Labai džiaugiuosi, jog jis yra. Ir dar labiau džiaugčiausi, jeigu ten atsirastų vis naujų vėjų. Turint teatrą reikia jį išnaudoti. Mes Vilniuje turime ofiso patalpą (turiu omenyje OKT Studiją), tačiau ją maksimaliai išnaudojame. Aišku, teatras turi traukti ne gražiu pastatu, o repertuaru. Todėl linkiu Klaipėdos teatrui stipraus repertuaro – juk galite tapti teatriniu miestu.

Antono Čechovo „Žuvėdra“ (režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatre – jau gruodžio 1-2 dienomis. Spektaklių pradžia 18:30 val.