Nenorinčių išsigelbėti neišgelbėjo ir režisierės

OKT stu­di­jo­je ir Prof­są­jun­gų rū­muo­se vyks­ta tea­tri­nio žai­di­mo „Feast Fas­hion“ re­pe­ti­ci­jos. Be­dar­bių is­to­ri­jo­mis par­em­tą spek­tak­lį ku­ria Si­mo­na Biek­šai­tė ir es­tė Ma­rit Sirg­mets – tea­tri­nis due­tas „Gut­sU­ni­ted“. Suo­rga­ni­za­vu­sios dirb­tu­ves Es­ti­jo­je jos vi­sų pir­ma su­si­dū­rė ne su vi­suo­me­nės mar­gi­na­lų kū­ry­biš­ku­mu, o abe­jin­gu­mu.

Su Os­ka­ro Kor­šu­no­vo stu­den­tais ren­gia­mas pro­jek­tas bus ro­do­mas „Si­re­no­se“, vė­liau – gar­sia­me Es­ti­jos tea­tre „No99“, eks­pe­ri­men­tuo­jan­čia­me so­cia­li­nė­mis, po­li­ti­nė­mis te­mo­mis. S. Biek­šai­tė ir M. Sirg­mets be­dar­bių is­to­ri­jas trans­for­ma­vo į už­ri­by­je gy­ve­nan­čių nuo­ta­kų kon­kur­są. Į prem­je­rą me­ni­nin­kės pa­kvie­tė ne tik be­dar­bius, bet ir vi­suo­me­nė­je ži­no­mą žiu­ri. „Feast Fas­hion“ kon­kur­są-spek­tak­lį lai­mė­ju­si nuo­ta­ka gaus pri­zą – ži­no­mų žmo­nių pa­mo­ką ir ga­li­my­bę, pa­dė­sian­čią jai iš­šsi­kaps­ty­ti iš su­dė­tin­gos gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jos.

Ge­riau­sios aka­de­mi­jos studentės

Si­mo­na ir Ma­rit su­si­pa­ži­no Nor­ve­gi­jos tea­tro aka­de­mi­jo­je. „Kur­da­vo­me in­di­vi­dua­liai, ir ma­ne pa­trau­kė Ma­rit dar­bai. Iš­kart su­pra­tau, kad ji bus pui­ki, at­si­da­vu­si me­ni­nin­kė, man Ma­rit at­ro­dė ge­riau­sia stu­den­tė vi­so­je aka­de­mi­jo­je“, – pa­sa­ko­jo S. Biek­šai­tė. Gre­ta esan­ti jos ko­le­gė juo­kė­si: „Si­mo­na bu­vo pa­mi­šu­si, vi­są­laik pa­kliū­da­vo į bė­dą iš­ban­dy­da­ma bep­ro­tiš­kus da­ly­kus, ga­din­da­ma aka­de­mi­jos grin­dis ir sie­nas. Tai ne­bu­vo vien ban­dy­mai, sa­vo idė­jo­mis ji tu­rė­jo ką pa­sa­ky­ti, tu­rė­jo mi­si­ją.“ Mer­gi­nas su­vie­ni­jo ir tai, kad abi yra ki­lu­sios iš Bal­ti­jos re­gio­no – jos su­pra­to tas pa­čias nuo­ro­das: ži­no­jo, kas yra pro­vin­ci­ja, mie­ga­ma­sis ra­jo­nas, vi­suo­me­nės men­ta­li­te­tas ir komp­lek­sai.

Prieš vyk­da­ma stu­di­juo­ti į Nor­ve­gi­ją Si­mo­na Lie­tu­vo­je jau bu­vo pa­ju­tu­si kon­tak­to su ak­to­riais sto­ką, ne­su­si­kal­bė­ji­mą. La­bo­ra­to­ri­nis dirb­tu­vių, ieš­kant sce­ni­nių spren­di­mų, dar­bo pri­nci­pas iš­spren­džia šią bend­ra­vi­mo sto­ką. Mer­gi­nos sten­gia­si ak­to­rius ir ki­tus me­ni­nin­kus kuo la­biau įtrauk­ti į pro­ce­są. „Su ak­to­riais dis­ku­ta­vo­me, ko­kie yra vai­dy­bos skir­tu­mai per­for­man­se, šiuo­lai­ki­nia­me me­ne ar kla­si­ki­nia­me tea­tre. „Feast Fas­hion“ ak­to­riai yra ano­ni­mi­niai, rep­re­zen­tuo­jan­tys, įkū­ni­jan­tys ne fik­ty­vų per­so­na­žą ar siu­že­ti­nę li­ni­ją, o ti­kras kon­kre­čias žmo­nių is­to­ri­jas. Tai – kū­nai erd­vė­je, su­si­du­rian­tys su kliū­ti­mis“, – pa­sa­ko­jo M. Sirg­mets ir pri­dū­rė, kad nau­do­ja ne vien pro­fe­si­nius ak­to­rių ge­bė­ji­mus, bet ir kū­ry­bi­nius įgū­džius.

Sce­nas ak­to­riai kū­rė patys

„Feast Fas­hion“ pra­si­dė­jo nuo kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių Es­ti­jos kai­me, Kad­ri­no­je, kur 12 so­cia­liai rem­ti­nų be­dar­bių kū­rė ves­tu­vi­nių su­kne­lių ko­lek­ci­ją. Tai ta­po dra­ma­tur­gi­ne me­džia­ga, ji sce­no­je (tiks­liau – ant po­diu­mo) ne per­pa­sa­ko­ja­ma, o vaiz­duo­ja­ma.

Is­to­ri­ją pra­de­da jau­ni­kis, pri­sta­tan­tis 14 nuo­ta­kų kon­kur­są. Ma­dos spek­tak­ly­je svar­biau­sios trys vei­kė­jų gru­pės. Pir­ma, jau­ni­kis – nuo­ta­kos gel­bė­to­jas. An­tra, 14 nuo­ta­kų, ku­rios ei­da­mos po­diu­mu pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­jas apie en­gi­mą, al­ko­ho­liz­mą, mie­gą pa­kam­pė­se ir skau­džią rea­ly­bę. Taip po­diu­mas pa­ma­žu nu­klo­ja­mas alu­mi, plunks­no­mis, svo­gū­nais, kol ga­liau­siai su­si­kau­pia šiukš­lių krū­va. Ak­to­riai šioms is­to­ri­joms pa­tys pa­si­rin­ko jas at­spin­din­čius sim­bo­lius. Pa­vyz­džiui, pa­sku­ti­nė nuo­ta­ka per po­diu­mą ban­do ei­ti prie pirš­tų ga­lų pri­sik­li­ja­vu­si pu­sės li­tro stik­liai­nius. Tre­čia, žiū­ro­vai (kaip ir „Pink Cloud Ef­fect“), tu­rė­sian­tys le­mia­mą bal­są, ku­ri nuo­ta­ka lai­mės kon­kur­są.

„Gut­sU­ni­ted“ sten­gia­si nai­kin­ti ri­bas tarp re­ži­sie­riaus ir jo idė­jos įgy­ven­din­to­jų. Si­mo­na ma­no, kad šis nau­jas me­to­das lei­džia su­kur­ti rea­lią ak­to­riaus bu­vi­mo at­mos­fe­rą. „Pir­mą­ją sa­vai­tę jiems da­vė­me už­duo­tis, pa­aiš­ki­no­me tai­syk­les ir pa­sa­kė­me: da­bar su­kur­ki­te sa­vo sce­nas. Mū­sų dar­bas bu­vo ak­to­riui už­duo­ti tei­sin­gą klau­si­mą: ne „Ar ta­vo mėgs­ta­miau­sia spal­va – rau­do­na?“, o „Ko­kia ta­vo mėgs­ta­miau­sia spal­va?“ Ne­ri­bo­jo­me jų“, – pro­ce­są aiš­ki­no Ma­rit.

Tea­tre – ir laimingi

Tai­gi mer­gi­nų due­tas da­li­ja­si au­to­riaus, dra­ma­tur­go, re­ži­sie­riaus ir sce­nog­ra­fo par­ei­gas. „Feast Fas­hion“ at­ve­jis sce­nog­ra­fo ne­tu­ri, o S. Biek­šai­tė, Lie­tu­vo­je bai­gu­si sce­nog­ra­fi­jos stu­di­jas, ta­po ir re­ži­sie­re. Ji pa­brė­žė, kad tea­tro pa­sau­ly­je mo­te­rims re­ži­sie­rėms yra su­nku. „Es­ti­jo­je su­si­dū­rė­me su si­tua­ci­ja, kai tu­rė­jo­me ap­si­gin­ti: taip, esa­me mo­te­rys, esa­me jau­nos ir esa­me iš Ry­tų Eu­ro­pos“, – pa­sa­ko­jo Ma­rit. „Tai tam­pa dvi­gu­bu dar­bu: tu­ri ne tik su­kur­ti spek­tak­lį, bet ir prieš tai įro­dy­ti, kad ga­li jį su­kur­ti“, – pri­ta­rė Si­mo­na.

Nor­ve­gi­jos tea­tro aka­de­mi­jo­je mer­gi­nos taip pat mo­kė­si kal­bė­ti prieš au­di­to­ri­ją, pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, ne­bū­ti „varg­šė­mis me­ni­nin­kė­mis“. Ir iš tie­sų į sa­vo dar­bą jos ne­žiū­ri kaip į eg­zis­ten­ci­nių kri­zių spren­di­mo ar fi­lo­so­fi­nių klau­si­mų kė­li­mo vie­tą. Per re­pe­ti­ci­jas mer­gi­nos juo­kia­si iš ak­to­rių su­kur­tų sce­nų, pa­tar­da­mos jiems, ir pa­čios ieš­ko pa­ta­ri­mų, o iš­ky­lan­čias prob­le­mas spren­džia su šyp­se­na. „Kū­ry­biš­ku­mas ne­at­si­ran­da iš dep­re­si­jos, nors jau tar­si ir nor­ma­lu, kad eg­zis­ten­ci­ja yra skau­di. Ko­dėl? Ko­dėl lai­mė aso­ci­juo­ja­ma su ne­rim­tu­mu ar­ba kvai­lu­mu?“ – re­to­riš­kai klau­sė Si­mo­na.

To­kį dar­bo po­bū­dį me­ni­nin­kės sten­gia­si per­duo­ti ir jau­nai, dar be­si­mo­kan­čių ak­to­rių kar­tai. „Ne vis­kas tu­ri bū­ti su­dė­tin­ga. Ne po kiek­vie­no spek­tak­lio ak­to­rius tu­ri verk­ti kam­pe, – įsi­ti­ki­nu­si lie­tu­vė, šį­kart dir­bu­si su O. Kor­šu­no­vo stu­den­tais, ku­riems tea­tras vis dar at­ro­do žai­di­mas. – Jie dar mo­ko­si skir­tin­gos dra­ma­tur­gi­jos, jos pa­sta­ty­mo bū­dų, o mes par­odė­me tik vie­ną jų. Vai­dy­ba ne­bū­ti­nai yra to­bu­lo psi­cho­lo­gi­nio per­so­na­žo pa­veiks­lo su­kū­ri­mas. Žai­di­mui taip pat rei­ka­lin­gas ra­cio­na­lu­mas, struk­tū­ra, lo­gi­ka.“

Kas no­ri bū­ti iš­gel­bė­tas?

Pa­si­rink­ta po­diu­mo for­ma iš spek­tak­lio vi­siš­kai eli­mi­na­vo kal­bą ir li­ko prie ki­tų jus­lių – kva­po, vaiz­do, gar­so. Ta­čiau pra­di­nė me­džia­ga – M. Sirg­mets at­lik­ti in­ter­viu su vi­suo­me­nės par­aš­čių he­ro­jais. „Jų gy­ve­ni­mus tu­rė­jo­me pa­vers­ti tea­triš­kais, fik­ty­viais. Ki­tu at­ve­ju is­to­ri­jos bū­tų per­ne­lyg ar­ti, la­bai rea­lios ir skaus­min­gos“, – tei­gė Ma­rit.

Iš in­ter­viu ji at­rin­ko svar­biau­sias prob­le­mas, apie ku­rias vie­nin­gai kal­bė­jo vi­si pa­šne­ko­vai. Tuo­met kar­tu su S. Biek­šai­te ėmė ana­li­zuo­ti, ko­kios šių prob­le­mų prie­žas­tys? Ar žmo­gaus jau­čia­si su­tri­kęs, ar trau­kia­mas at­gal? Per­ne­lyg at­sar­gus ar tie­siog pa­var­gęs? „Jie vi­si tu­rė­jo di­de­lių komp­lek­sų ir vi­si bu­vo la­bai skir­tin­gi. Vie­nas ap­sės­tas min­čių apie die­vą, ki­tas – ho­ros­ko­pus, tre­čias mąs­to apie tai, kad jį ap­kal­ti­no žmog­žu­dys­te“, – vei­kė­jų tra­gi­ko­miš­ku­mą at­sklei­dė Ma­rit.

Žiū­ro­vai, kaip ir jau­ni­kis, tu­ri ga­li­my­bę pa­keis­ti vie­nos nuo­ta­kos gy­ve­ni­mą. Ta­čiau ar ji pri­ims šią ga­li­my­bę – tai jau ki­tas klau­si­mas. Spek­tak­lio pa­bai­ga pa­na­ši į tai, kas nu­ti­ko Si­mo­nai ir Ma­rit Es­ti­jos pro­vin­ci­jo­je. „Nu­ke­lia­vo­me į pa­tį vi­suo­me­nės dug­ną ir taip bur­žua­ziš­kai, krikš­čio­niš­kai mąs­tė­me: mes jiems pa­de­da­me, mes esa­me to­kios ge­ros, o jie mus vi­siš­kai at­stū­mė sa­ky­da­mi: „Ne, ne­kur­si­me jo­kių su­kne­lių. Mums tai vi­siš­kai ne­rū­pi. Ne­no­ri­me dar­bo, no­ri­me tik pa­šal­pų.“ Tuo­met iš­ki­lo si­tua­ci­jos dau­giap­ras­miš­ku­mas: kas yra gel­bė­to­jas, kas – au­ka, o kas yra au­kos au­ka?“ – pa­sa­ko­jo Ma­rit ir pri­dū­rė, kad taip, kaip mes smer­kia­me juos, jie smer­kia mus. To­dėl kar­tais gel­bė­ja­ma­sis vi­sai ne­no­ri bū­ti iš­gel­bė­tas.

****

Gintarė Čiuladaitė, Lietuvos žinios, 2014 m. rugsėjo 25 d.