INSCENIZACIJOS AUTORIUS - Sigitas Parulskis
REžISIERIUS - Oskaras Koršunovas
SCENOGRAFė - Jūratė Paulėkaitė
KOMPOZITORIUS - Gintaras Sodeika
KOSTIUMų DAILININKė - Vida Simanavičiūtė
KOSTIUMų DAILININKAS - Aleksandras Pogrebnojus

V  A  I  D  I  N  A  :

 
ANUšKA - Eglė Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė
AZAZELO - Saulius Mykolaitis, Kostas Smoriginas
BENAMIS, MATAS - Dainius Gavenonis
BERLIOZAS - Vaidotas Martinaitis, Vidas Petkevičius
FRIDA - Airida Gintautaitė
HELA - Jolanta Dapkūnaitė
KATINAS BEGEMOTAS - Arūnas Sakalauskas, Ramūnas Rudokas
KOROVJOVAS - Andrius Žebrauskas, Audrius Nakas
LATUNSKIS - Algirdas Dainavičius
MARGARITA - Aldona Bendoriūtė
MEISTRAS - Rytis Saladžius
NATAšA - Rasa Samuolytė
NEPO PILIETIS - Algirdas Gradauskas
STRAVINSKIS, PILOTAS - Arvydas Dapšys
VOLANDAS - Dainius Kazlauskas
ŽAKAS - Petras Geniušas, Donaldas Račys

 
Repeticijų pastabos aktoriams

Oskaras Koršunovas:
Gribojedovo išraiška turi būti labai konkreti; ne įvairiaspalvė nuotaikų gama, o konkreti, viena išraiška. Kaip prisiminimuose. Juk kai mes prisimename kokį įvykį, su tuo įvykiu susijusius žmones, prisimename juos fragmentiškai, tai yra - statiškai: mūsų atmintis fiksuoja charakteringiausias, būdingiausias jų išraiškas. Atmintis sublimuoja, sukonkretina esmę ir atmeta viską, kas mažiau reikšminga. Pavyzdys - impresionistai, drobėje perteikdavę tą vienintelį, fiksuotą, atminty išlikusį savo gamtos, žmonių ir t.t. įspūdį. Todėl reikia stengtis išsaugoti vieną išraišką, vieną toną, tačiau "neužspausti" jos iki negyvos kaukės; išlikti šioje išraiškoje laisviems, kad tarsi čia pat galėtumėte pasikeisti arba visai išnykti. Desperatiški optimistai, brutaliai savimi pasitikintys, drąsūs bailiai. Konkretūs ir lygiai tiek pat efemeriški - tarsi akyse nykstanti mozaika. Tai akimirkos vaizdas - konkretus ir kartu labai trapus, galintis būti judrus ir sugebantis išlikti statiškas. Tokia yra atminties prigimtis. Taigi ir Gribojedovas yra toks, kokį jį mato, o tiksliau, - kokį jį prisimena Ivanas. Realybės nėra. Yra tik subjektyvios, makabriškos mūsų sąmonės eksplikacijos. Ivano samonės eksplikacijos.

Eglė (Eglė Mikulionytė - Anuška) nemato to, ką matytų tramvajaus vairuotoja, ar kaip tai aprašyta romane. Viską reikia įsivaizduoti. Nesvarbu, ar tai būtų lendantis po tramvajumi žmogus, ar traiškomo žmogaus vaizdas, ar visa tai matanti tramvajaus vairuotoja. Reikia viską - galbūt net viską vienu metu - įsivaizduoti. Ir įsivaizduoti taip konkrečiai, taip detaliai ir stipriai, kad šis vaizdas arba šie įsivaizduoti vaizdai perkreiptų veidą - tarsi liepsna vašką. Kaip nebyliame ekspresionistiniame filme.

Ivanas (Ivanas Bezdomnas - Dainius Gavenonis) dabar per daug ramus, per racionalus, bet jis negali toks būti. Jis apimtas streso, siaubo. Kas gali būti baisiau už jausmą, kad tau vaidenasi, arba kad nesupranti, kas su tavimi vyksta.

Meistro (Meistras - Rytis Saladžius) pasirodymas yra kaip stebuklo demaskavimas: Meistras parodo, kad šešėliai - tik regimybės, vaikiški baubai. Tikroji Meistro paskirtis - parodyti, kas slypi už visos šios mistifikacijos. Meistras nekuria mistifikacijų. Jis - diametrali viso, ką daro Volandas (Volandas - Dainius Kazlauskas), priešybė. Juk ir Meistro romanas - demistifikacija. Ješua ir Poncijus romane aprašyti kaip paprasti žmonės. Štai kodėl Meistras toks atviras, jis tiesiog žiūri, įeina į palatą, viską priima taip, tarsi tai būtų iš tikrųjų, realybėje. Meistras nieko nenori. Ir žiūri jis kaip žmogus, kuriam jau nieko nebereikia. Meistras - tremtinys, ne vien politinis, bet ir meilės tremtinys. Jis ne tik nesitiki, bet ir nebenori kada nors grįžti iš savo tremties. Jis - tarsi sudegęs degtukas. "Suluošintas", - vėliau apie jį sakys Margarita... Nuojauta, kad čia Meistras sutiks savo antrininką, mokinį, auga po truputį, jam pačiam netikėtai. Reikia dar kartą pažiūrėti Tarkovskio "Andrejų Rubliovą": ten ši būsena labai tiksli.

Ar turi Meistras charizmą? Ne. Kitaip tai, kad jį myli Margarita, nebūtų stebuklas... Meistras niekada netikėjo pranašais, nes pernelyg įdėmiai tyrinėjo juos akimis, ieškojo charizmos ir nesiklausė, apie ką jie kalba. Netikėjimo pagrindas - vaizdas, arba - akys, o tikėjimo - žodis, arba - klausa... Meistras yra kontrastas Volandui, bet būtent kartu jie ir kuria tą neapčiuopiamą kūrėjo-demiurgo įvaizdį. O tarp Meistro ir Volando - Ivanas. Volandas ir Meistras - du Ivano kraštutinumai, dvi galimos siekiamybės, tobulos kategorijos. Visi trys kartu - Ješua siluetas.

Margaritos (Margarita - Aldona Bendoriūtė) "kažkas atsitiks" - nepakankamas. Jame turi būti intriga, detektyvas, subrandinti baisios nevilties. Juk ji jau galvojo žudytis: praradusi Meistrą, ji prarado viską. Bet tokia būsena - iki puotos, iki savo aukos... Juk ir gyvenime taip būna: tik iki dugno į neviltingos sielos liūną nugrimzdęs žmogus staiga pajaučia, koks yra tvirtas. Basiausią savo gyvenimo akimirką Margarita ryžtasi grimzti iki dugno. Bet staiga atsimuša į kažką labai tvirto, į tai, kas slypi joje pačioje - atranda savyje tokią jėgą, kokios neįsivaizdavo turinti. Būtent su tokia jėga Margarita sako: "Kažkas atsitiks, kažkas atsitiks"... Štai ko reikia antro veiksmo pradžiai, štai kokia vilties energija turi būti kontrastu melancholiškai, beprasmei, neviltingai beprotnamio šešėlių mankštai. "Kažkas atsitiks" turi praskaidrinti žiūrovo protą, ir to kažko laukimas turi tarsi apimti jo pasąmonę. .. Taip pat turi būti ir su Margaritos judėjimu-eisena. Stalu ji eina tvirtai, ir velniai, sukantys stalą tarsi jos mantrą, nebespėja su Margarita. Velniai po stalu lekia kūlversčiais, ir mums turėtų būti nebeaišku, - ar tai jie suka tą pragarišką ratą, ar tai Margarita kojomis juos traiško. Štai taip turi prasidėti antras veiksmas. Ir jo pradžia priklauso nuo Margaritos. Žinoma, ir nuo muzikos. Jei šiuo momentu suteikti muzikai daugiau energijos, net aštrumo, - ji su scena labiau derėtų. Šis momentas taptų ryškiu kontrastu mankštai. Štai ko reikia antro veiksmo pradžiai.

Nereikia, kad Poncijus (Poncijus Pilotas - Remigijus Vilkaitis) būtų labai sudėtingas. Visko aprėpti neįmanoma. Už Poncijų "vaidina" kontekstas, pati istorija. Pagaliau ir sprendimas, kad Poncijus - tai tas pats Stravinskis. Tai paradoksalu, ironiška ir kartu tikslu pranašų ir jų teisėjų subordinacijos atžvilgiu... Pranašai - visada bepročiai, o jų teisėjai - protingi, racionalūs ir logiški - visuomet gydytojai, visuomet vertinantys viską iš sveiko proto pozocijų... Svarbiausia, kad Poncijaus intonacijose girdėtume, jog tai jis Ješua sufleruoja atsakymą. Tokį, kad būtų galima išvengti bausmės. Poncijus nori įtraukti Ješua į sąmokslą. O svarbiausia - apgauti raštininką, kuris viską užrašinėja ir kuris yra ne kas kitas kaip velnio patikėtinis...

-----

Oskaras Koršunovas:
Spektaklio finale šviesos užgęsta, bet dar turi pasigirsti purtomų popieriaus lapų "griausmas". Jo žiūrovai neišgirdo, nes salę užtvindė audringos ovacijos. Aktoriai buvo iškviečiami lenktis po keliolika kartų. Tai išgyvenau kaip patį didžiausią stebuklą savo teatrinėje karjeroje, nes čia susitiko brangi man medžiaga ir svarbiausias festivalis. Esu labai laimingas.

Besąlygiškai vyrauja vaidyba – ryški, įkvėpta, be jokių dekoratyvių “ramentų”, o erdvė tam puikiai pritaikyta – ženklų yra būtent tiek, kiek reikia norint atkurti pasakojimo laiką, trečiojo dešimtmečio dvasią. Kai pradžioje regi aktorius, apgaubtus stalą dengiančia purpuro spalvos staltiese, panašia į vėliavą, netrukus paleisiančius iš rankų į rankas romano puslapius – tyliai pamanai sau, kad toks iškart akivaizdus talentas, toks virtuoziškumas stabdys sceninio pasakojimo vystymą. Tačiau kai tik ima suktis teatro malimo mašina, šis įspūdis išgaruoja, ir veiksmas tiesiog banguoja, plukdomas balsų ir gestų, kuriuose nė akimirką nenutolstama nuo elegantikškumo ir gero skonio. Akivaizdu, koks vertingas mums šis jaunas žmogus, matantis teatrą kaip (už)degantį veiksmą, kuriam būtinas aukščiausias fizinis ir protinis atsidavimas, atmetus pasenusią psichologinę sferą. O tai toks retas dalykas, kad skubame pirmi jį pabrėžti.
Jean-Pierre Léonardini
Velniškas apetitas prie teatro stalo // L’Humanité, 2000 07 21

"Tai didžiai paprasta teatrinė mašina, kuri varo į priekį spektaklį ir žiūrovus per erdvę ir laiką. Daugiareikšmis, polifoniškas, virtuoziškai šokamas šis spektaklis haliucinuoja, ir haliucinacijos erdvė pilna demonų ir stebuklų, pradedant jau pačiais aktoriais, kurie gražūs ir jauni kaip velniai".
Nuostabus teatras! Pakartokime: nuostabus yra "Meistras ir Margarita", kurį mums siūlo jaunasis lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas ir penkiolika jo fantastiškų aktorių.
Viskas vyksta aplink didelį apskritą stalą (ak, šie apskriti biurokratiški stalai!). Stalas sukinėjasi, o jo centre žiojėja juoda skylė. Kėdutės, taip pat besisukančios, pianinas (ir nuostabus pianistas): štai scenos erdvė (dailininkė jaunoji Jūratė Paulėkaitė). Viskas sukasi aplink šią centrinę skylę, iš kurios personažai išnyra ar jon įtraukiami. O erdvė dar išplečiama stebuklingai žaidžiant veidrodžiais, panaudojant kinų šešėlių teatrą. Košmaras? Tikrovė?"
Daniele Carraz.”Meistras ir Margarita” – stebuklų teatras // La Provence, 2000. 07. 21

“15 aktorių, kurie per tris valandas šėlioja, šokinėja, vartosi, kuria tikrą chaosą ir vulkaniškus fokusus. 15 tikrų lyno akrobatų.”
Michel Cournot
Triukšmingas “Meistro ir Margaritos” pastatymas // Le Monde, 2000. 07. 22

“Didžiausias THEOREM programos atradimas – Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Bulgakovo “Meistrą ir Margaritą” – neturi nieko bendro su Europos politika. Trisdešimt vienerių metų Lietuvos režisierius, žinomas Lenkijoje iš oberiutų inscenizacijų, pastatė Bulgakovo romaną kaip beprotnamio pacientų sapną. Jie sapnuoja šėtono apsilankymus Maskvoje ir įvykius, kurie atsitiko Jeruzalėje prieš du tūkstančius metų. Veiksmas vyksta scenoje, primenančioje senų kultūros namų su fortepijonu salę su nuo jos neatsiejama palme ir valytoja, kuri plauna grindis ir keiksnoja artistus. Inscenizacijos genialumas remiasi sumanymo paprastumu: Begemotas vaikšto basas ir laistosi vandeniu, Meistrą palaidoja po jo paties rankraščio pelenais, Margaritos skrydis virsta meilės aktu. Spektaklyje gausu burleskinių priemonių – puota, surežisuota pagal šešėlių teatro principus, tačiau spektaklio tonacija tamsi. Spektaklio gale Meistras ir Margarita miršta ir jau nebegrįžta į gyvenimą tarp Rojaus ir Pragaro, kaip norėjo Bulgakovas. Nėra medžiais apsodinto namo, kurio židinyje traška ugnis. Assasello, gurkšnodamas degtinę, baigia paskutinį apsiplovimo ritualą ir suriša stingstančius žandikaulius. Koršunovas žino daugiau už prieš 70 metų mirusį Bulgakovą. Galbūt rankraščiai ir nedega – tačiau kaip degtukai dega žmonių kūnai.
Roman Pawlowski
Pasiuntinys atvyko // Gazeta Wyborcza, 2000. 07. 22
 
 

---

  Taikomos nuolaidos:

su studento pažymėjimu (1 bilietui) - 25%
su senjoro pažymėjimu (1 bilietui) - 25%
su moksleivio pažymėjimu (1 bilietui) - 25%
neįgaliesiems su pažymėjimu (1 bilietui) - 25%
su Omni ID kortele (2 bilietams) - 20%
Su Laisvalaikio kortele (2 bilietams) - 20%

Teatras pasilieka teisę keisti repertuarą.
Kilus klausimams, kreiptis į OKT / Vilniaus miesto teatro administratorę Simoną Žeimytę tel. +37065035646 arba el. pašto adresu simona@okt.lt