ŠVIESŲ DIZAINERIS - Eugenijus Sabaliauskas

GARSO DIZAINERIS - Vilius Vilutis

Režisieriaus padėjėja: Malvina Matickienė
Pastatymo techninis vedėjas: Mindaugas Repšys
Scenos darbuotojai: Justas Vytartas, NST
Šviesų operatoriai: Vytautas Jančiauskas, Domas Rūkas, Julius Kuršys
Rekvizitininkė-kostiumininkė: Edita Martinavičiūtė
Tiekimo vadybininkė: Laura Žiliūtė

Spektaklio koprodiuseriai: European Capital of Culture Stavanger 2008, Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009, LR Kultūros ministerija.

Pasaulinė premjera – 2008 m. rusėjo 9 d. Stavangeryje (Norvegija)
Premjera Vilniuje – 2008 m. lapkričio 20 d.

Oskaras Koršunovas:
Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį.
Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose.
Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau.
Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save.
Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.
Suvaidinti Hamleto neįmanoma, kaip ir neįmanoma atkurti Elsinoro. Nes jo niekada ir nebuvo. Daugiausia, kas įmanoma, tai pajusti savo esamąjį laiką, atverti savo Elsinoro duris. Siekti hamletiško teatro, teatro, kuris tampa pelėkautais vidinei realybei.


Iš Dietrich'o Schwanitz'o "Shakespeares Hamlet":
[...]
Hamletas sušunka: "Begin, murderer, leave thy damnable faces and begin!" Ir tuomet jis įduoda jam būdinga Ričardo 3-ojo kronikoms raktažodį. "Come, the croaking raven doth bellow for revenge!" Revanšas yra raktažodis visam dvarui. Gali būti, jog Lucianas susizgrimba ir prisimena, ką kalbėjo Hamletas. Matyt jis pakeičia ir savo vaidybą. Jis taria Hamleto žodžius taip, kaip privalo. Taigi Hamletas šneka aktoriaus lūpomis. Pats jis yra neregimas, jis sako tekstą apie neregimybę. "Thoughts black, hands apt, drugs fixed and time agreen, confederate season else no creatures seen". Tai situacija, kada žudikas pila nuodus miegančio karaliaus ausin. Gi žudikas šis yra Klaudijus. Hamleto tekstas yra Klaudijaus.
Kai Klaudijus stebi aktorių, jis staiga pastebi pats save. Per aktorių kalbantis Hamletas yra patapęs veidrožiu. Jis kaip veidrodis -- nematomas, jis rodo stebinčiojo paveikslą. Tai tokia neregimybė, kuri sukuria regimybę -- būtent ta veidrožio ypatybe žavėjosi [senieji] elzbietiečiai. Todėl veidrodis ir buvo centrinė elzbietiečių meno metafora.
Hamleto meno sampratą mes girdėjome anksčiau, kai buvo dalijamos užduotys vaidintojams. "To hold the mirror up to nature" -- laikyti veidrodį prieš gamtą, nelyg baltoji magija. Taip netikėtai Klaudijus pamato save veidrodyje. Tai jį pribloškia. Jis pašoka, ima šaukti "Šviesos! Šviesos!" ir bėga iš salės. Tokiu būdu paaiškėja, kodėl dvariškiai nestoja Hamleto pusėn. Jie žiūrėjo kitką nei Klaudijus. Jie nematė brolžudystės, o pjesę, kurioje sunėnas žudydamas karalių dėdę pasiglemžia sostą. Jiems personažas Lucianas yra ne Klaudijus, o Hamletas. Jiems auka yra Klaudijus. Čia vietom susikeičia auka ir budelis. Vienu atveju auka yra senasis Hamletas, kitu -- Klaudijus. Tokiu būdu Klaudijus pasidaro savo brolio sekėju. Šioje optikoje dvariškiai pamato Klaudijaus pakilimą ne kaip jo kaltės išraišką, o kaip teisėtą pasipiktinimą dėl tiesmuko grasinimo. Taigi Lucianas yra veidrodis, rodantis dvi skirtingas personas. Kas ką mato, priklauso nuo to, kaip žiūri.
Šioje scenoje kaip niekad anksčiau drama atskleidžia žiūrovams savo dramiškumą. Personažai scenoje stebi vienas kitą kaip jie viens kitą pakaitom stebi, o tuomet visi kartu stebi vaidinimą. Tai yra lyg veidrodis žiūrovamas. Nes juk mes kaip žiūrovai žiūrime spektaklį. Ir ką mes matome? Matom, jog visi personažai stebi skirtingus dalykus. Tuo pačiu mes pastebim, kad jie to negali pastebėti, nes pats stebėjimas negali būti stebimas. Taip matom, ko nemato Klaudijus, tai yra tai, kas vyksta scenoje, kaip per ausį nunuodijamas miegantis karalius ir tuo pat metu tai nutinka jam. Luciano, Hamleto ir jo pačio tekstas yra nuodai jo ausims. Eilės žudo karaliaus miegą taip, kaip jis žudė miegantį karalių. Tokiu būdu jam atskeidžiamas stebėjimo mechanizmas, tačiau mes suprantame, kad jis jo nesupranta. Tai matydami, mes matome teatro fenomeną. Jis atitinka veidrodžio fenomeną. Pastarasis susideda iš regimybės ir neregimybės dvigubinimosi. Mes nepajėgiame matyti pačio veidrodžio, o tik tai, kas jame pasirodo. Ir kartu mes matome, kad atvaizdas priklauso nuo žiūrovo pozicijos.