ŽUVĖDRA
Anton Čechov
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Režisierius – Rimas Tuminas
Scenografas – Valentinas Tudorakė
Kostiumų dailininkė – Diana Lozoraitienė
Spektaklyje skamba Fausto Latėno, rusų liaudies ir kita muzika
Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Vaidina: Agnė Šataitė, Martynas Nedzinskas, Tomas Kliukas, Miglė Polikevičiūtė, Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Miglė Rimaitytė, Indrė Patkauskaitė, Tomas Rinkūnas, Josif Baliukevič, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna.

Premjera: 2009 m. sausio 14 d.
Trukmė: 3 val.

„Rašau pjesę, kurios veikiausiai nepabaigsiu iki lapkričio pabaigos. Rašau ne be pasimėgavimo, tačiau, prisiekiu, ji neatitiks įprastų scenos reikalavimų. Tai – komedija: trys vaidmenys moterims, šeši – vyrams, iš viso keturi veiksmai, peizažas (vaizdas į ežero pusę); daug šnekų apie literatūrą, truputis veiksmo ir galybė meilės,“ – įpusėjęs darbą rašė Antonas Čechovas.

Režisierių Rimą Tuminą galima drąsiai vadinti senu A. Čechovo „pažįstamu“ – jo kūrybinėje biografijoje jau arti dešimties šio rusų dramaturgijos klasiko kūrinių pastatymų Lietuvos ir užsienio scenose.

Daugiau nei prieš šimtą metų Čechovas supriešino dramos teoriją ir realią teatro praktiką, ardė tradicinę sampratą apie scenos veiksmą, konfliktą, dialogą, siužetą. Režisierius Rimas Tuminas taip pat diskutuoja su šiuolaikinio teatro principais, naujo teatrinio proceso atodangų ieško tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo sena ir pažįstama.

Naujausiu savo darbu – A. Čechovo „Žuvėdra“ – R. Tuminas ne tik pratęsia savąją „čechoviadą“ Vilniaus mažajame teatre, tačiau ir suteikia pirmąjį krikštą jauniausiajai savo studentų, tik pernai baigusių vaidybos bakalauro studijas, kartai. Jau vien jaunųjų aktorių ryžtas stačia galva nerti į pačius giliausius pasaulinės dramaturgijos okeano vandenis vertas didžiulės pagarbos.

Naujausias Vilniaus mažojo teatro spektaklis - Antono Čechovo „Žuvėdra", užliūliuojantis savo lėta eiga, akį raminantis pastelinėmis spalvomis, verčiantis užmiršti viską už teatro sienų, šiandien gali būti tikras išsigelbėjimas pabėgti nuo tikrovės norinčiam žiūrovui. Atrodo, tai pirmas toks režisieriaus Rimo Tumino spektaklis, kuriame nėra nė menkiausios užuominos, kur ir kada gyvename, kas esame ir apie ką galvojame.
Rasa Vasinauskaitė, „7 Meno dienos“, 2009 01 23

Tuminas savąją „Žuvėdrą" pabaigia turbūt vieninteliu ryškesniu režisūriniu akcentu: aktoriai susėda veidais į salę ir stoja akistaton ne tik su publika, bet ir su savaisiais personažais bei prabėgusiais jų gyvenimais. O šalčiu dvelkianti kadaise nušautos žuvėdros iškamša tampa savotišku paminklu ant mirusio jaunystės teatro, žlugusių vilčių ir svajonių kapo. Ir „Žuvėdros" personažai čia - tik iškamšos, praėjusio ir nebegrįšiančio gyvenimo ženklai.
Literatūra ir Menas, 2009 02 20