PASAULIO GERINTOJAS
Thomas Bernhard
Lietuvos Nacionalinis dramos teatras

Režisierius – Valentinas Masalskis
Dailininkė – Renata Valčik
Uždangos autorius – Vitalis Čepkauskas
Kompozitorius – Tomas Kutavičius
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė

Vaidina: Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Arūnas Vozbutas, Titas Varnas.

Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas ryš¬kiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų rašytojų. Dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Abejingų jo kūrybai ir asmenybei nebuvo. Ir po rašyto¬jo mirties jo skaitytojai ir kūrybos vertintojai nesutaria, kas gi yra Thomas Bernhardas? Didysis vienišius ar draugiškas keistuolis, „gimtinės” dai¬nius ar bohemiškas didmiesčio dykinėtojas, savojo lizdo teršėjas ar negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar smagiausių tekstų autorius?

Bernhardo pjesės – tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuome¬nės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus. Taip galima apibūdinti ir jo pjesę „Pasaulio gerintojas“, parašytą 1979 metais.

Pasak puikiai Thomo Bernhardo kūrybą išmanančio aktoriaus ir režisieriaus, jo pjesė „Pasaulio gerintojas“ – niekinimo anatomijos išklotinė, kurioje susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas yra tas “elitas”, stabai, kuriuos esame įpratę šlovinti. „Šioje pjesėje liečiamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. Bet Bernhardas visada moka išryškinti vieną temą, o man tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios jis negali įvykdyti, ir ima ja kankinti visus aplinkinius. Tai pagrindinė Bernhardo kūrybos tema. Man svarbu, kad šioje pjesėje siužetas tarytum lieka nuošalyje, todėl spektaklyje turi įvykti psichofizinis skrodimas“, sako V. Masalskis.


Atsisakęs dramaturgo siūlomo aristokratiškesnio chalato ir fotelio, savąjį Pasaulio gerintoją jis paguldo ant ligonio lovos ir išrengia iki pižamos, idant prie kalbos kūno dar būtų pridėtas ir fizinis - liulantis pilvas, apsiplovimo ir tuštinimosi procedūros, ne/įgalumas, plikės masažai. Bernardas šią pjesę skyrė savo mylimam aktoriui Bernhardui Minetti, o režisierius - savo „numylėtam" pačiam sau. Aktorius tikslus - jis čia lygiai toks pat autoironiškas, kaip ir Bernhardas, kurio biografijos detalių ir paties įnoringo, irzlaus charakterio pjesėje apstu. Režisierius įdeda sau, aktoriui, į lūpas jam pačiam būdingus kreipinius „vaikeli", „mažule", jis tyčiojasi iš savęs ir savo paties pasaulio gerinimo misijos, apipintos legendomis apie Vievio menininkų koloniją, ir taškosi šiais ironijos dažais per visą didžiąją Nacionalinio sceną. Egoistas, pasidovanojantis sau visą scenos laiką, mizoginas, pirmojo ryškio žvaigždei Eglei Gabrėnaitei suteikdamas tik geras progas patylėti, sadistas, išleidžiantis keturis aktorius  pabūti statistais penkias minutes prieš finalą. Spektaklis pačiu kūrimo principu jau tampa smagia autoterapija.