Dviejų dalių spektaklis pagal Antono Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“
Sceninės adaptacijos autorius Eric Lacascade

Režisierius – Eric Lacascade (Prancūzija)
Bendradarbiaujant su Daria Lippi (Prancūzija)
Scenografas – Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Vaidina: Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Gediminas Girdvainis, Arvydas Dapšys, Irina Lavrinovič, Tomas Rinkūnas, Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė, Jonas Verseckas.

Projekto partneriai – „Compagnie Eric Lacascade”, „Centre Culturel Français de Vilnius“, „Cultures France“, Menų spaustuvė.
Generalinis teatro rėmėjas – „Swedbank“

Premjera – 2009 m. balandžio 7 d.

Vos prieš keletą mėnesių Lietuvos publikai pristatytas naujausias OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis, garsaus prancūzų režisieriaus Erico Lacascade‘o režisuotas „Dėdė Vania“ (pagal Antono Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“, sceninės adaptacijos autorius E. Lacascade) jau spėjo sudalyvauti tarptautiniame teatro festivalyje KONTAKT Torūnėje (Lenkijoje), sulaukė nemažai pasiūlymų gastroliuoti įvairiose Europos šalyse, dalyvauti svarbiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Režisierius Eric Lacascade - aktorius ir garsus režisierius, daugiau kaip dešimt metų vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir išgarsėjo teatro pasaulyje klasikinių ir modernių dramos tekstų ryškiais, išskirtiniais pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą teatro pasaulyje sukėlė Lacascade‘o klasikinių pjesių pastatymai – Sofoklio, Marivo, Rasino, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade`as yra žinomas kaip režisierius, skiriantis itin daug dėmesio laboratoriniam, tyrinėjamajam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius.
 
Pjesę „Dėdė Vania“ Lacascade`as vadina A. Čechovo šedevru. Daug metų gilindamasis į rusų rašytojo kūrybą, režisierius sako girdintis šią pjesę tarsi kvietimą. „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų... Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų?“ – klausimais atsako į tą pjesės kvietimą režisierius. „Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir ketinu parodyti. Subtiliai.“

Skambant populiariai „Simon & Garfunkel" dainai, „Dėdės Vanios" aktoriai panašiai merkia akį žiūrovams, siūlydami tapti sąjungininkais („Ivanovą" pradėdavo „Beatles" daina). Bet akivaizdūs ir skirtumai. „Ivanovas" prasidėdavo be įsibėgėjimo, iškart apnuoginant personažų tarpusavio akistatą. „Dėdė Vania" prasideda vangiai, ir pirmiausia susidaro įspūdis, kad prieš mus - vieniši, susitaikę su savo likimu žmonės. Kartu atsiranda kažkoks neadekvatumo jausmas. Eidamas ankstesniuose savo spektakliuose pramintu keliu, režisierius siekia tuščią scenos erdvę ir esamąjį laiką užpildyti joje esančių žmonių čia ir dabar gimstančiais tarpusavio santykiais, mintimis ir jausmais („Dėdės Vanios" papildymą „Miškiniu" suprantu ne tik kaip literatūrinį ekskursą į pjesės priešistorę, bet, svarbiausia, - kaip bandymą išplėsti personažų bendruomenę ir teatrinę situaciją panardinti į gyvenimiškų santykių verpetą).

Pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios" lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. O dėliodamas jas, vienijamas vienodai stipraus nevilties išgyvenimo, bet įkūnijamas skirtingų ir labai savitų aktorių, Lacascade´as - bent jau man taip atrodo - savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas. T.y. tarytum sugretina ar supriešina skirtingus žmogaus reakcijos į neatremiamą neviltį būdus - tarp sąstingio ir veik isterinio siuto balansuojantį Martinaičio Vanios palūžimą, išsekintos Samuolytės Sonios apatiją bei savaip jaukų, žavų Gavenonio Astrovo cinizmą, berods stipriausiai prasiveržiantį jo susitikimuose su Jelena Andrejevna, su kuria šis provincijos gydytojas, tas savotiškas šiuolaikinės ekologiško gyvenimo būdo mados pirmtakas, flirtuoja, atrodo, tarytum pasityčiojimui iš savęs, ir kuri jį, regis, labiau erzina negu įskelia kokios nors meilės kibirkštį.