KGB laikai teatre: Jelizaveta Bam prisišaukė pilną rūsį šmėklų

Niekas nebežino, ką reiškia būti stebimam, sekamam, kai prie dviejų trijų besišnekančių atsirada trečias, ketvirtas besiklausantis, registruojantis jūsų privačias kalbas? Oskaras Koršunovas premjeroje „Jelizaveta Bam“ suteikia šią patirties „prabangą“ tiems, kurie negyveno KGB laikais.

Kostiumuotos ir skrybėlėtos žmogystos raudonai dengtais veidais tikrai atsidurs greta kiekvieno. Elkis kaip nori. Žaisk jų žaidimą arba žiūrėk iš šalies, šaipykis, bandyk trauktis. Bet ramybės neturėsi. Persekiojimo mašina įjungta. Įkliuvote, ponai.

Pasmerktųjų vieta – rūsys

Taip, „Jelizaveta Bam“ pagal Danijilo Charmso pjesę prasideda fojė. Ir palengva supranti, kad ponai paslėptais veidais ne tik stebi, bet ir daro tvarką (spektaklio kostiumus sukūrė Lauryna Liepaitė). Nestovėsi ten , kur pasirinkai. Raudonveidžiai parodys tavo vietą.

Po to jie nuves ir į vaidinimo vietą, kuri iki premjeros buvo nutylima. Represinėje visuomenėje persekiotojai grūsdavo žmones į rūsį. „Jelizavetos Bam“ žiūrovai irgi pateks, kur nebuvę – į Nacionalinio dramos teatro rūsį, t.y. po scena.

Tik kažkodėl prieš tą paslaptingą momentą į spektaklį įsiterpė realus teatro tvarkdarys – ne personažas. Ir kalbėjo jis ne D.Charmso tekstą, ir O.Koršunovo jis nesurežisuotas. Jaunuolis draugiškai pranešė, kad kiekvienas turėtų bilietą rankose.

Režisieriau, čia kliurka. Ar vedamieji į kankinimų rūsius turėdavo bilietus? Ar susidurdavo su žavingu ir rūpestingu tvarkdariu?

O bilietai į „Jelizavetą Bam“ išparduoti iki balandžio pabaigos.

Apninka košmaro nuojauta

Rūsio, nepažįstamos ir slegiančios aplinkos reikia spektakliui, nes jis – apie persekiojimą, apie grasinimus susidoroti už nebūtus nusikaltimus. Po scena atsidurti reikia, nes toji erdvė – ir kaip spąstai, kurie egzistuoja O.Koršunovo „Jelizavetoje Bam“, ir kartu tai stebuklinga vieta, baugiai fantastinė, su košmaro prieskoniu. Komiška fantasmagorija užpildo kiekvieną tos nematytos ankštos vietos kertelę.

D.Charmsas (1905-1942), pats už savo laisvą kūrybą persekiotas, kalintas ir sunaikintas, persekiotojus vaizdavo kaip nevykėlius, klounus, idiotus. „Jelizavetoje Bam“ tai Piotro Nikolajevičiaus ir Ivano Ivanovičiaus duetas. Režisierius jų vaidmenis paskyrė Martynui Nedzinskui ir Mariui Repšiui. Ar reikia komentuoti, kas O.Koršunovui yra šitie jauni aktoriai , be kurių neįsivaizduojami ankstesni jo spektakliai „Išvarymas“ , „Katedra“, „Žuvėdra“? Tai jau jo kūrybos ženklai. Kaip ir Arūnas Sakalauskas, kartu su O.Koršunovu dirbantis nuo pirmųjų spektaklių pagal D.Charmsą, konkrečiai – nuo „Senės“. Čia jis – Elgeta, kuris primena Albertą Einsteiną. Virtuoziškai komiška figūra.

Kone kaip talismanas „Jelizavetoje Bam“ veikia O.Koršunovo bendramokslis Benas – Remigijus Bilinskas (groteskiškas Tėvas), atėjęs į šitą spektaklį su pirmųjų – „Ten būti čia“, „Senės“ – aura, specifine plastika, muzikavimu. O muzika, kaip galima numanyti – kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, ištikimo režisieriaus bendrakūrėjo. Neatsitiktinai „Jelizavetoje…“ ir Vitalija Mockevičiūtė (groteskiška Motina), dirbanti su O.Koršunovu nuo „Meistro ir Margaritos“ laikų, kai staigiai teko tapti Anuška.

Vaikišką, krykštaujančią ir spiegiančią Jelizavetą Bam vaidina O.Koršunovo studentė Greta Petrovskytė, o raudonveidžių būrys (Choristai) – visas režisieriaus kursas.

Amžinybė su prasmėmis

„Jelizaveta Bam“ – spektaklis kaip uraganas. Jis užgriūva ne tiek D.Charmso „oberiutišku“ sąmojumi, kiek begaline O.Koršunovo fantazija, jo mokėjimu kurti atmosferą, kuri balansuoja tarp siaubo ir komizmo. Spektaklis trunka tik pusantros valandos, o atrodo, kad teatre praleidai amžinybę. Čia tiršta. Čia visko daug, pernelyg daug – vaizdų, muzikos garsų, personažų riksmo, prasmių, užuominų, išraiškos. Čia ir nustebsi, ir susižavėsi, rasi kontaktą su spektakliu ir prarasi, pamesi. Ir tada „Jelizaveta Bam“ virs tik šaunių triukų kaskadomis.

O kartu šitas naujas spektaklis – kaip atkutęs muziejus, kur tam vakarui sulėkė šmėklos iš ankstesnių O.Koršunovo spektaklių: kas iš „Oidipo“, kas iš „Hamleto“, „Meistro ir Margaritos“, „Senės 2“,o tas grandinių žvangėjimas – prisimenate, kur jų gausybė? Bet „Jelizavetos Bam“ finalui režisierius išvalo teatro rūsį, košmaro karuselė palieka jį tuščią, nutilusį. Pranašystė?

Praėjo ketvirtis amžiaus nuo O.Koršunovo, tada dar režisūros studento debiuto su „oberiu“ D.Charmsu. „Ten būti čia“ buvo visiška naujiena Lietuvos teatre. Neįprasta, bet patrauklu, įdomu. Kažkodėl norisi rašyti ir apibūdinimą „skaidru“. Anuomet net ir žodžius O.Koršunovo atsiradimui scenoje buvo nelengva rasti.

Į „Jelizavetą Bam“ jis atėjo su ketvirčio amžiaus patirties turtais. Su aktoriais, suprantančiais jį iš pusės žodžio. Su gerbėjais. Su negęstančiu troškimu savo kūryba nuolat įsiterpti į dabartį, komentuoti ją, gąsdinti jos pasireiškimais. Kaip visa tai sutalpinti į vieną pusantros valandos spektaklį ankštame rūsyje po scena? Viso teatro per maža O.Koršunovo kūrybiškumui.

Ak, dar ir studentai. Paslėptieji po raudonais galvos užvalkalais. Atrodo, jų kurso vadovas žadėjo, kad laikas parodyti juos, jaunus, pradedančius. Nes jis pradėjo, būdamas jų amžiaus. Ar parodė, ar jie taip ir liko jo paslaptis? O gal jų debiuto prasmė – pažinti, sekti būsimus žiūrovus, stebėti, darytis išvadas? Gal svarbiau ir vertingiau – dalyvauti repeticijose su meistrais ir matyti, kaip, iš ko jie kuria vaidmenis, nes juk niekas per jokias paskaitas neišdėstys, kaip tampama Arūnu Sakalausku, Remigijumi Bilinsku, Martynu Nedzinsku, Mariumi Repšiu.