Ką Daniilas Charmsas pakuždėjo Oskarui Koršunovui

Režisierius Oskaras Koršunovas sukaupė geros ir nekart įvertintos patirties rasti prasmę, kur kiti mato tik absurdą. Todėl vieno didžiausių Realiojo meno susivienijimo („oberiutų“) žinovų Europoje mėginimas grįžti prie Daniilo Charmso kūrybos – spektaklis „Jelizaveta Bam“ – kelia pagrįstą susidomėjimą ir intrigą.

„Jelizaveta Bam“ jau šį savaitgalį, sausio 25 -ąją, bus vaidinama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Tačiau tikrai ne Didžiojoje ar Mažojoje scenoje. Kur? – paslaptis. Drauge su patyrusiais aktoriais pjesę naujai interpretuos režisieriaus auklėtiniai. Spektaklis kuriamas kaip bendras LNDT ir OKT / Vilniaus miesto teatro produktas. Artėjančios premjeros proga „Lietuvos žinių“ žurnalistas kalbino Oskarą Koršunovą.

Atskaitos taškas

– Oskarai, stebint tavo kūrybą atrodo, kad ne pats renkiesi literatūrą, pastatymų medžiagą, o laikas tau ją parenka… Tad kas šiandien skatina grįžti prie „oberiutų“ kūrinių?

– Teatro ir laiko sąsajos yra glaudžios, esminės. Kita vertus, teatras neturi trimituoti apie dienos įvykius, o žvelgti pro juos, įsigilinti. Tam tikra prasme jis gyvas ateities nuojautomis. Virš mūsų lyg Damoklo kardas dabar kybo karo grėsmė.

Daugelį dalykų lemia intuicija, galiu tik spėlioti, kodėl į rankas patenka ši, o ne kita medžiaga. Tirštėjant karo nuojautai, vėl prisiminiau „oberiutus“. Ir būtent – „Jelizavetą Bam“, nes D. Charmso kūriniuose esama ir istorinių jo aplinkos detalių – bolševikinių represijų, ir artėjančios Apokalipsės – Antrojo pasaulinio karo nuojautų.

Be to, teatras man – fenomenologinis procesas. Sudėtingas, paremtas autorefleksija, savistaba. Todėl negaliu negrįžti prie „oberiutų“, vėl savęs neišmėginti. Menininkas nuolat gręžiasi į vaikystę – prie pirmųjų ryškiausių gyvenimo įspūdžių, o mano pirmieji teatro įspūdžiai siejasi su „oberiutais“. Lyg atskaitos taškas, kai dar buvau jaunas, nesugadintas teatro kūrėjo profesijos. Kai netrukdė banalūs dalykai – pinigai, konkurencija, įgūdžiai, rutina. Teatro profesionalas negali jų išvengti. Tad pirmuosius įspūdžius, savo kūrybos vaikystę nuolat lankysiu.

Maišto formos

– Kokia ji – kūrybos vaikystė – buvo?

– Įdomi ir laiminga. Kūrėme aistringai, daug atradome. Buvau jaunas maksimalistas, negalėjau pakęsti visko, kas tada vyko teatro scenoje. Nenorėjau imtis jokios žinomos, įprastos dramaturgijos. Netenkino nei Samuelis Beckettas, nei Eugene’as Ionesco, nei siurrealistinės pjesės. Net negalėjau nusakyti, ko noriu. Tada dar nebuvo Hanso Thieso Lehmanno veikalo „Postdraminis teatras“, nebuvo tinkamos medžiagos, kuria galėčiau įvardyti savo jausenas.

– Ir į rankas pakliuvo D. Charmsas?

– Taip, dėl jo mūsų maištas įgijo formą. Per „oberiutų“ kūrybą pradėjome brandinti savo teatrinę estetiką. Atsirado visai naujas, į nieką nepanašus teatro reiškinys. Reikia pasakyti, kad sąmoningai to nesiekėme. Tiesiog nesinorėjo paisyti senų teatro taisyklių, nes jau tvyrojo kitokio laiko nuojauta. Pacituosiu „oberiutų“ manifestą: „Mes – naujos pasaulėjautos ir naujo meno poetai. Savo kūryboje išplečiame daikto ir žodžio reikšmę, tačiau jokiu būdu nesunaikiname jų. Konkretus daiktas, kai apvalyti jo literatūriniai ir buitiniai teršalai, tampa meno nuosavybe.“ Tad ir ieškojome teatro, kuris virstų meno nuosavybe: nepataikautų literatūrai, masių skoniui, šabloniškai nekartotų tų pačių, esą kolektyvinių patirčių, kai iš tiesų tik tiražuojamos dogmos.

„Oberiutų“ programa man buvo labai artima. D. Charmsas kvestionavo literatūrą, žodžio galią. Prisiminkime jo pasakymą, jog eilėraštį reikia rašyti taip, kad mestas į langą jis išdaužtų stiklą. Šis autorius suteikė progą gilintis į pačią teatro prigimtį, svarbiausius dėsnius, konvencijas. „Oberiutai“ tikėjo, kad menas yra tikrovė, o ne gyvenimo atkartojimas, iliustravimas.

Praeities aidai

– Šios literatūros tarpsnis, regis, jums tęsėsi gana ilgai?

– Šešerius septynerius metus. Po spektaklio „Ten būti čia“ buvo „Senė“, „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji metai“, Vokietijoje ir Lenkijoje – „Jelizaveta Bam“, Norvegijoje – „Mes ne pyragėliai“. Ir Sigito Parulskio pjesė „P.S. Byla O.K.“ patyrė „oberiutų“ poveikį. Vėliau pasukome prie kitų kūrinių, tačiau neišvengiamai šis tas ataidėdavo iš ankstesnio laiko, mano kūrybinės vaikystės. Žinojau, kad sugrįšiu. Ir grįžau. Be to – sukaktis. Kovo 22-ąją nuo „Ten būti čia“ premjeros bus praėję lygiai 25 metai. Galbūt tai buvo pirmoji premjera nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tikėtina. (Nusijuokia.)

Vergilijaus šnabždesys

– Tad kilo noras vėl susigrumti su „oberiutiško“ absurdo literatūra, tarsi įkąsti jai?

– Taip, noriu pasitikrinti, „perkrauti“ sąmonę. Atrandu įdomių dalykų, pjesėje prasiveriančią ontologinę bedugnę. Per ano laiko aktualijas atsiskleidžia kur kas gilesni klodai. Tarkime, paaiškėja, kad Piotras Nikolajevičius, atėjęs suimti Jelizavetos Bam, buvo jos nužudytas. Tad kuris iš jų gyvas? Ir apie ką visa tai? Gal Jelizaveta susipažįsta su mirtimi, o gal su savuoju erotiškumu, lytine branda? Kaip erotika siejasi su mirtimi? Per šiuos dalykus atsiveria mane visada dominusi metafizinė teatro pusė.

Taip, esu ėmęsis ir socialinio teatro. Net jaučiau pareigą taip elgtis, nes tada jis skendėjo susireikšminimo ūke, buvo praradęs sąsajas su socialine problematika, visuomenės reiškiniais. Vis dėlto įdomiausia, kai teatras tampa anapusybės liudininku ir lyg Dantės palydovas Vergilijus tau kužda į ausį. Mirtis yra svarbiausia D. Charmso tema. Gyvenime nėra kito už ją svarbesnio įvykio. Tuo autorius atmeta dramos, konflikto galimybę, kitų įvykių svarbą. Jie tėra fikcija.

Rimtas autorius

– Esi pasakojęs, kaip pirmame kurse savo mokytojui Jonui Vaitkui rodei „oberiutų“ kūrinius. Jis suabejojo, ar iš jų gali atsirasti scenos veikalas. Tad ir aš klausiu: ar įmanoma pastatyti „Jelizavetą Bam“ – pjesę, kuri neturi charakteringų personažų, vietos, laiko, siužeto, loginės veiksmo sekos?

– Jos negalima inscenizuoti įprastais būdais. Tačiau pakeitus požiūrio kampą atsiveria daug naujų galimybių. Beje, gerų, įdomių D. Charmso pastatymų beveik nebuvo. Paprastai sukama klounados arba „komunalinio“ siurrealizmo link. Manoma, kad jis rašęs anekdotus, juokingą smulkmę. Retas sugeba į D. Charmsą pažvelgti kaip į rimtą autorių, filosofą. O jo paradoksai nėra savitiksliai.

Kita vertus, šis kūrėjas netinka klasikiniam, tradiciniam teatrui, kur rodomi esą labai reikšmingi dalykai. Jam reikia visai kitų priemonių, būtent jos leidžia atsirasti teatrui – meno nuosavybės faktui. D. Charmsas sujaukia prasmių hierarchiją ir taip meta laisvą, naują žvilgsnį į gyvenimo reiškinius.

Baisioji mergaitė iš skrajojančio kurso

– Kaskart prisimeni, kaip aktorius Audrius Nakas per spektaklį „Ten būti čia“, lyg pamiršęs žemės trauką, laipiojo sienomis, skraidė. O kaip elgsis jaunųjų tavo auklėtinių kursas?

– Skraidys taip pat. Dabar gravitacijos poveikį visai prarado Marius Repšys. Nuo jo neatsilieka ir Arūnas Sakalauskas. Sunku bus juos nuleisti ant žemės.

– Radau pjesės interpretaciją, kur Jelizaveta Bam visai ne mergaitė, o belytė būtybė. Kas tau pačiam yra šis personažas? Ir kodėl nusprendei, kad jį turi įkūnyti tavo vadovaujamo kurso aktorė Greta Petrovskytė?

– Kas yra Jelizaveta Bam ir kokia ta jos didžioji nuodėmė? Tikrasis jos nusikaltimas, kad ji apverčia loginį priežasčių ir pasekmių pasaulį. Tiksliau, tai padaro pats D. Charmsas. Lyg burtininkas keliais žodžiais priverčia suabejoti akivaizdžiomis tiesomis ir tuo, kas vyksta teatro ir pasaulio scenose. Tad Jelizaveta Bam visų pirma yra pats D. Charmsas. Kūrinyje jis apsireiškia mergaitės – pasaulio sielos, anima – vaizdiniu. Toks apsireiškimas įmanomas tik praregėjus, suvokus savo erotiškumą, mirtingumą, praradus nekaltybę ir amžinybę. Visa pasaulio reiškinių, įvykių aibė atsiskleidžia mergaitės įvaizdžiu. Tad turime reikalą su „baisiąja“ mergaite, kuri literatūroje vis iškyla Williamo Shakespeare’o Mirandos, Pepės Ilgakojinės, Lolitos, Alisos personažais.

Greta yra unikali aktorė, „nesugadinta“ teatro ir pasaulio. Man regis, jos „ikona“ tapo viena priežasčių, kurios pastūmėjo mane imtis šio veikalo.

Talismanai

– Per 25 metus ratas apsisuko ir į naująjį spektaklį grįžta aktorius Remigijus Bilinskas…

– Taip, tai jo sugrįžimas. Remigijus buvo reiškinys, būtent dėl jo žiūrovai ateisdavo žiūrėti „Ten būti čia“, „Senės“ – trisdešimtą, penkiasdešimtą kartą. Nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Vėliau aktoriaus gyvenimas taip susiklostė, kad kurį laiką jis pradingo iš teatro akiračių.

– Supratai, kad vėl negalėsi išsiversti be jo?

– Norėjau, kad grįžtų. Kaip talismanas. Ir kaip kiti aktoriai, tarkime, Arūnas Sakalauskas.

– Kokioje erdvėje atkuriate pjesės pasaulį?

– Įdomus dalykas. Galiu pasakyti tik tiek: šįkart supratau, kad teatro scena D. Charmso kūriniui visai netinka – pernelyg pretenzinga, politizuota ir sutepta. Spektaklį rodysime nešvarioje, purvinoje, dulkėtoje, tačiau moraliniu požiūriu kur kas švaresnėje erdvėje.

– Ką gi, „Dugne“ jau pabuvojome, nebus baisu leistis ir į patį pragarą.

****

Mindaugas Klusas, Lietuvos žinios, 2015 m. sausio 21 d.