Darius Meškauskas: svarbiausia – įvilioti publiką į pelėkautus

Hamletas, Baronas iš spektaklio „Dugne“, Sorinas „Žuvėdroje“ – šioje Oskaro Koršunovo trilogijoje vaidinantis Darius Meškauskas priartėja prie žiūrovo per, ko gera, maksimaliai įmanomą atstumą. Ir nenuostabu, kad šie trys ryškiausi jo dabartinėje kūryboje vaidmenys nuosekliai kelia aktoriui apmąstymus apie realybę ir virtualumą, melą ir tiesą, iliuziją ir tikrovę. Pelėkautuose.

Kažkada esate užsiminęs (gali būti, kad juokais) – esą būna spektaklių, kur aktoriams tiesiog gera būti kartu scenoje ir nelabai svarbu, kaip tuomet jaučiasi žiūrovai. Ar iš tiesų tai yra įmanoma?

Na, ne. Vis dėlto aktorius gauna satisfakciją tik iš žiūrovų. Manau, kad kito būdo nėra. Jeigu pakanka savęs paties, tai yra panašiau į ligą. Kad ir kaip būtų, teatras yra komunikacijos priemonė. Vadinasi, bendravimas yra būtinas, ir abi šio bendravimo pusės energetiškai turi maitinti viena kitą.

Pasakykite, ar aktoriaus ir publikos bendravimo kontekste dažnai minimos energijos apytakos, abipusės priklausomybės, kone transcendentinio laukų ir srautų koncepcijos nėra teatrinės mitologijos dalis?

Kiekvienas spektaklis iš tiesų priklauso nuo žiūrovų. Ir ne tik sumanytas kaip interaktyvus. Netgi tas pastatymas, kuris žanrine prasme sumanytas su vadinamąja „ketvirtąja siena“, nuo žiūrovų niekaip negali atsitverti. Aktorių slenge yra tokių posakių kaip „šįvakar sutirštėjo oras“, „girdisi, kaip musė praskrenda“, „atsirado eteris„, „pakibo“ ir t. t. Šiuos dalykus pajutę aktoriai pradeda kitaip elgtis scenoje, išnaudoja juos. Visa tai fiksuojama tik pojūčių lygmeniu, jų išmokti greta amato dalykų nėra įmanoma.

Ar aktoriui svarbu išsiaiškinti šių sunkiai įvardijamų komunikacijos su žiūrovais pojūčių mechanizmą? Ar įmanoma analizuoti, kaip visa tai vyksta?

Taip, gali daryti prielaidas. Manau, kad šie procesai yra susiję su psichofizika – ryšiu tarp psichologijos ir kūno. Juk aktoriai nuolat dirba su savo pojūčiais, ugdo juos, ieško niuansų – taip lavinamas jautrumas, būtinas teatro komunikacijai.

O ją sudaro tam tikras aktorių pokalbis su partneriais, su dramaturgija, erdve, kitais spektaklio elementais. Sakykite, ar žiūrovas yra lygiavertis šio pokalbio dalyvis?

Žiūrovas vis dėlto tam tikra prasme yra auka… Jis yra provokuojamasis. Visa, kas vyksta scenoje, yra provokacija žiūrovo vaizduotei, manipuliacija ja. Egzistuoja legendinė frazė, kad teatras yra ne tai, kas vyksta scenoje, ir ne tai, kas vyksta salėje, o tai, kas įvyksta tarp šių erdvių. Visas mūsų darbas yra nukreiptas į tai, kad žiūrovo vaizduotė pradėtų kurti kartu. Ir dar – ta kryptimi, kurią sumanė režisierius ir spektaklio komanda.

O kiek šis procesas yra abipusis? Ar žiūrovas taip pat gali būti sceninės kūrybos provokatorius?

O čia ir prasideda paklaidos, nes šis procesas priklauso nuo žiūrovų pasiruošimo – nuo publikos išprusimo, to, kokį spektaklio sluoksnį ji sugeba „perskaityti“ geriausiai. Kartais galbūt net nuo to, ką jie prieš spektaklį suvalgė… Pavyzdžiui, šis ryšys ypač jaučiasi Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Būna, kad ir mes, aktoriai, nuo pat pradžių tarsi ne tą gaidą „paimame“, ir žiūrovai išsigąsta, susigūžia. Jei mes būname per agresyvūs, nubaidome juos, griauname bendravimą. Oskaro spektaklius „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“ į trilogiją, mano manymu, jungia teatro-pelėkautų įvaizdis. O pelėkautus reikia pirma gerai sukonstruoti, kad įviliotum žiūrovą, kad publika į juos įeitų sava valia. O jau tada – pagauti ją, sumedžioti, sužvejoti. Visi kuriantys žmonės – ne tik teatralai – meta savo kabliuką į orą ir tikisi, kad užkibs. Ir tam reikia būti pasiruošusiam.

Grįžtant prie „Žuvėdros“: man atrodo, šio spektaklio atradimas yra tas, kad jei dėtume pastangas sukurti absoliučią iliuziją, eitume MCHATʼo laikų pastatymo pėdsakais su ano spektaklio absoliučia teisybe, net natūralizmu, pastatytume absoliučiąją „ketvirtąją sieną“. Pajutome paradoksalų dalyką – neapsimetinėdami savo personažais, atvirai rodydami „išvirkščią rūbo siūlę“, žiūrovui padedame lengviau patikėti situacija ir santykiais. Kuo daugiau iliuzijos scenoje, tuo ji toliau nuo suvokėjo. Tarkime, žiūri į nespalvotas nuotraukas ir tiki jomis kaip dokumentais, nors ir suvoki, kad tie žmonės iš tiesų buvo spalvoti. Arba – antikinės skulptūros juk tik dabar yra baltos ir atrodo autentiškos, nors ir savo sukūrimo laikais būdavo dažomos. Rezultatas gali neturėti nieko bendra su realybe, bet patikėjimo laipsnis – gerokai didesnis. Įvyksta įdomus virtualumo ir realybės žaidimas.

Vadinasi, kuo kruopščiau aktorius kuria savo personažą, aplipdo jį įvairiais psichologiniais niuansais…

…tuo labiau jis vaidina. Kurdamas savo Soriną, bandžiau įvairius dalykus – ir amžių jo mėginau vaidinti, ir ieškojau įvairiausių charakteringumo spalvų, bet niekas netiko. Baigėsi tuo, kad režisierius pasakė: „numesk vaidmenį“. Numečiau, „išėjau iš vaidmens“ ir tokiu būdu „įėjau į jį“! Štai toks paradoksas. Visas paruošiamasis darbas, analizė, paieškos liko, bet pasikeitė išeities taškas. Į Soriną tarsi einu nuo savęs, tik pakeitęs požiūrį į situaciją. Taip pagaliau suvokiau visiškai vadovėlinį charakterio apibrėžimą: kad jis yra santykių į aplinką ir į save kompleksas. Darius Meškauskas pakeitė savo santykį į aplinką Sorino santykiu. Ir tapau juo – net raumenynas pasikeičia. Taip mes ir išradinėjame dviračius… Juk iš tiesų svarbiausia – tiki mumis arba netiki. Žiūrovui, pasirodo, lengviau patikėti personažais, jų santykiais ir situacija tada, kai neslepiama, kad visa tai yra teatras. Juk tai yra faktas! Bandyti įrodyti, kad taip nėra, darosi naivu ir kvaila.

„Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą“. Būtent šiuo šūkiu plakatuose jau pradeda reklamuotis „Sirenų“ festivalis. Akivaizdu, kad būtent šia kryptimi teatre dabar juda visa, kas jame yra įdomiausia ir kūrybingiausia. Kas jums, kaip aktoriui, yra šiuo metu dažnai teatro artikuliuojama užduotis „nevaidinti“, scenoje būti kitaip?

Kartais matau nuostatos „nevaidinti“ pavojingąją pusę – tarkime, kino režisieriaus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmuose. Ten aktoriai pabrėžtinai nevaidina, bet visi „murma“. Tai tampa manieringumu, nes gyvenime žmonės ir parėkia, ir padeklamuoja, tiesiog – bendrauja! Maniera atsiranda, kada šis principas yra nemotyvuotas, nėra susijęs su aplinkybėmis ir situacija, kad jis – be siekiamybės. Kai aktorius nežino, ko jis siekia, jis visada pradeda modeliuoti savo balsą ir demonstruoti personažą. Galų gale nuolat kartojame, kad aktorius scenoje vaidina ne save, o savo partnerį, kuria jo personažą ir tokiu būdu, per santykį į kitą, ateini į save. Šis aplinkinis kelias yra teisingesnis. Tik tada atsiranda tėkmė, kažkas vyksta ir įvyksta, ir tai yra tikrasis bendravimas, srautas. Žiūrėdami spektaklį, žmonės tikrai neįsidėmi teksto. Jie įsimena emociją, paskirus žodžius, siužetą ir tą tėkmę…

Kaip manote, ar visa tai, ką kalbame apie bendravimą su žiūrovais, apie pelėkautus, virtualumą ir realybę, yra universalu, ar vis dėlto priklauso nuo tam tikro teatro modelio? Tarkime, ar visais atvejais, kai aktoriai scenoje šiuolaikiniuose spektakliuose sąmoningai nekuria vaidmenų ir griauna sienas, žiūrovai teisingai apčiuopia savo vaidmenį? Kartais atrodo, kad publika sutrinka ir nežino, kaip jai būti tokiame teatre.

Galbūt tai ir yra esminė provokacija? Tik, manau, kad labai svarbu neperžengti ribos ir nežeminti žiūrovo. „Žuvėdra“ mes kaip ir teigiame, kad esame labiau įsigilinę į medžiagą ir temą nei publika. Bet suvokiame, kad net ir daugiau žinodami privalome nebūti arogantiški žiūrovų atžvilgiu. Labiau informuotas žmogus turi vesti kitus paskui save, bet ne įrodinėti ne tokių informuotųjų kvailumą… Būtent toks santykis nubaido žmones, atstumia juos. „Pelėkautų“ situacija privalo įvykti, kad ir kas būtų scenoje, – ar tradicinis, psichologinis, ar šiuolaikinis-interaktyvusis, ar barokinis vaidinimas. Yra tam tikros skirtingos žaidimo taisyklės, bet jų ribose turi būti harmonija. Kitaip neįmanoma patikėti jokiu menu. Stanislavskis, Brechtas, postdrama ar opera – tikėjimas yra būtinas. Ir visai nebūtinai emocinis, jis gali būti intelektualus, bet koks kitoks. Viskas yra bendravimas – teatras, literatūra, politika, ekonomika…

O kur yra šio bendravimo ribos teatre? Ar galima situacija, kai aktorius pajunta, kad publika įsitraukia per daug intensyviai, ne taip, kaip sumanyta?

Manau, kad spektaklių „Dugnas“ ir „Žuvėdra“ nebūtų įmanoma suvaidinti iki galo, jeigu žiūrovai ateitų įkaušę… Interaktyvumas netektų prasmės, mes vadovautumėmės skirtingomis nuostatomis. Arba, tarkime, aktoriai važiuoja su spektakliu į Kiniją, kur visiškai kitokios elgesio teatre normos – visi valgo spragėsius, vaikšto po salę ir kalbasi tarpusavyje. Esame pripratę, kad žiūrovai mumis domisi, stengiasi suprasti. O ten domėtis – blogas tonas. Tada belieka vaidinti vienas kitam… O kaip nutinka su mokyklinukų pilna sale? Dažnai būtent tada, kai aktoriai nustoja bandę juos „pasiekti“ per saldainių popierėlių traškesį, nustoja kreipti į salę dėmesį, netikėtai jo sulaukia iš netikėtai nurimusių triukšmautojų… Tai taip pat viena iš „pelėkautų“ priemonių – kartais tenka atsitraukti nuo publikos, kad ji eitų paskui tave.

Ar iš esmės skiriasi bendravimas su publika, kai vaidinate užsienyje?

Tarkime, neseniai vaidinome „Žuvėdrą“ Torūnės teatro festivalyje, pirmą kartą ne Lietuvoje. Pirmajame spektaklyje buvo keli teatro kritikai iš Lietuvos, ir mums labai padėjo jų, suprantančių tekstą, reakcijos – šie žmonės praktiškai tapo trečiuoju spektaklio elementu, jungiamąja grandimi tarp aktorių ir publikos. Antrajame spektaklyje žiūrovų reakcijos nebuvo tokios ryškios – juk praeina kelios sekundės, kol skaitomi teksto titrai, dėl to viskas „tįsta“. Šie du spektakliai – visiškai skirtingi. Bet jie visi skirtingi, ypač kai kalbame apie tokį interaktyvų pastatymą kaip „Žuvėdra“. Turi kaskart į jį eiti pasiruošęs rizikuoti, nežinodamas, kas bus, čia ir dabar reaguoti į situaciją. O šių dalykų, beje, pradėjau mokytis spektaklyje „Urvinis žmogus“. Toje komedijoje esi scenoje visiškai vienas, tavo partneris – žiūrovas. Privalai „gaudyti“ bet kokią reakciją ir ją naudoti.

Beje, buvo kartą „Žuvėdroje“ viena žiūrovė, kuri į mūsų mestą frazę „Tai kada jūs pradėsite vaidinti?“ atsakė: „O jūs nieko ir nevaidinate! Kur čia Čechovas?“ Puiki žiūrovė! Ji, beje, nepažiūrėjo spektaklio iki galo. Ji norėjo teatrinės iliuzijos, norėjo būti apgauta.

****

Vlada Kalpokaitė, Lietuvos scena, 2014 Nr. 2