Aktorius ir režisierius Paulius Ignatavičius: „Menininkas visada turi būti opozicijoje“

„Mes juokiamės iš politikos ir jaučiame didelį azartą tai darydami“, – teigia aktorius ir režisierius Paulius Ignatavičius, kartu su kolegomis vėl sugrįžtantis į repeticijų salę tam, kad bendraamžio Artūro Areimos režisuotame spektaklyje „Julijus Cezaris“ pasakytų tai, ką mano apie šiandieninę politinę situaciją, o savo paties režisūriniame darbe „Nuosprendis-metamorfozė“ dar kartą su žiūrovais išgyventų šeimos tragediją. Beje, tarp aktorių – ir jo paties tėvas Eugenijus Ignatavičius.

Tiek „Julijus Cezaris“, tiek „Nuosprendis-metamorfozė“ OKT/Vilniaus miesto teatro repertuare rodomi jau trečią sezoną. Pasak Pauliaus, nuo premjeros prabėgęs laikas tampa ne kliūtimi, o priešingai – tam tikra paspirtimi.

„Abu spektakliai labai priklausomi nuo laiko. Mes keičiamės ir spektakliai kinta. „Julijuje Cezaryje“ aš kaip aktorius visada stengiuosi naudoti aktualią informaciją, kuri atspindi esamą laiką bei esamą politinę situaciją, gal netgi labiau esamos politikos absurdą“, – teigia aktorius ir režisierius.

Natūralu, jog politines situacijas gvildenantis „Julijus Cezaris“ yra neatsiejamas nuo esamojo laiko, ypač tokios rinkiminės karštligės metu. Pauliaus nuomone, „Nuosprendis-metamorfozė“ taip pat glaudžiai siejasi su esamuoju laiku ir jo žmonėmis – žiūrovais, tačiau visiškai kitaip nei „Julijus Cezaris“.

„Čia galbūt judama link platesnio temų suvokimo ir gilinimosi į jas. Tarkime, tik neseniai supratome šio spektaklio ir į jį susirinkusių žiūrovų santykio prasmę – juk jie dalyvauja šeimos tragedijoje. Žiūrovas čia labai svarbus. Jis yra tas vienintelis artimasis, išklausantis tėvo, sūnaus ir dukters išpažintį bei juos nuteisiantis arba išteisinantis“, – pasakoja Paulius.

„Nuosprendyje-metamorfozėje“ vieną pagrindinių tėvo vaidmenų kuria Pauliaus tėvas Eugenijus. Kitą, sūnaus vaidmenį – pats Paulius. Pasak jo, iki šiol išryškėjo tik teigiamos tokio nekasdienio kūrybinio tandemo pusės.

„Repetuodamas su tėvu, visų pirma, jaučiuosi gerai ir manęs nevaržo tai, jog esu jo sūnus. Mes tik dar labiau suartėjame. Tėvai visų pirma turi būti tavo draugai, o statusai tarp draugų ne tokie jau ir skirtingi. Manau, mums tai pavyksta. Žinoma, jei tai būtų ne mano tėvas, o kitas aktorius, kūrybinis procesas būtų visiškai kitoks. Gal nebebūtų tokio intymumo, kokį mes pasiekėme su tėčiu? Galiausiai, pats tekstas skambėtų kitaip“, – apie kūrybinį darbą su savo tėvu pasakoja Paulius, įsitikinęs, jog tik gerai pažinodamas aktorius gali tikėtis kūrybinės sėkmės.

„Tada nebelieka melo. Pradedi labai gerai girdėti kada aktorius meluoja, o kada yra atviras ir aštrus. Manau, jog režisieriui naudinga dirbti su tais pačiais aktoriais – kuomet kiekvieną kartą juos pažįsti vis labiau ir labiau, atsiranda bendrumas, tęstinumas, sielų giminystė, pasitikėjimas. Jei nepažįsti žmogaus, labai sunku jį taip prakalbinti, kad scenoje būtų visiškai nuogas“, – teigia aktorius ir režisierius.

Beje, Paulius kartais turi galimybę pasislėpti režisieriaus kėdėje bei stebėti vaidinantį tėvą iš šalies. Sūnaus vaidmenį spektaklyje „Nuosprendis-metamorfozė“ kuria ir kitas aktorius – Josif Baliukevič. Paulius, sukūręs vaidmenis tokiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose kaip „Išvarymas ir „Katedra“, neslepia, jog stebinčio režisieriaus pozicija jam patrauklesnė.

„Man įdomiau stebėti. Spektaklio metu aktorinis darbas sudėtingesnis nei režisieriaus. Pastarojo pozicijoje tiesiog stebi, užsirašai pastabas, o aktorius scenoje turi apsinuoginti. Viena iš mano keliamų sąlygų „Nuosprendyje-metamorfozėje“ – visiškas aktoriaus vidinis atvirumas ir nuogumas. Man pačiam kaip aktoriui sunku tai įveikti. Bet kai bent maža dalele tai pavyksta, po spektaklio jautiesi apsivalęs, grynas, kupinas jėgų. Nors jautiesi išsekęs, tačiau įgauni naujų kūrybinių impulsų“, – mintimis dalinasi Paulius.

Vis dar nerimstančios rinkiminės karštligės metu apstu politinių aktualijų. Tai – geriausia medžiaga „Julijaus Cezario“ spektaklio kūrybinei komandai. Pasak Pauliaus, jie su kolegomis aktoriais bei režisieriumi A. Areima vėl rinksis į pokalbius ir repeticijas bei mėgins pagauti šiandienos politinį „gaivalą“.

„Šiandieninė politinė situacija labai padeda „Julijui Cezariui“. Jis tampa vis aktualesnis. Jau nekantrauju su kolegomis pasidalinti keletu sugalvotų politinės situacijos kalbinių skečų. Mes juokiamės iš politikos ir jaučiame didelį azartą tai darydami. Manau, jog menininkas visada turi būti opozicijoje. Jis lyg kreivas veidrodis, parodantis visą pasaulio absurdą“, – teigia Paulius.

Po „Julijaus Cezario“ premjeros dažnas žiūrovas Pauliaus kuriamame personaže Oktavijuje atpažino konkrečius to meto politikus-muzikantus, vienai kadencijai pravėrusius Seimo duris. Tiesa, pats Paulius teigia, jog neturi omenyje jokio konkretaus politinio veikėjo.

„Mano vaidmuo yra labiau diktatoriaus, o ne kokio nors šiandieninio politiko atitikmuo. Mirė diktatorius ir atėjo naujas diktatorius. Spektaklyje miršta Julijus Cezaris ir ateinu aš. Galbūt išryškinu ne konkretų politikos veikėją, o jo idėją. Kurdamas vaidmenį patirties semiuosi iš pasaulio diktatorių absurdiškos egzistencijos ir jų absurdiškų darbų, o ne iš jų konkrečių savybių“, – vaidmens kūrimo ypatumais dalinasi Paulius.

Spektaklis „Nuosprendis-metamorfozė“ pagal Franzą Kafką (rež. Paulius Ignatavičius) – jau kovo 13 d. bei balandžio 30 d. „Julijus Cezaris“ pagal Williamą Shakespeare`ą (rež. Artūras Areima) – jau kovo 23, 24 d. bei balandžio 23 d. Spektakliai vyksta OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val.