Aktorė Airida Gintautaitė: „Miranda yra amžiname konflikte tarp vidinio polėkio ir neįgalaus kūno“

„Nesinorėjo nueiti lengviausiu keliu tiesiog kuriant personažą tik per neįprastą formą – norėjosi pagauti jų vidinį žvilgsnį“, – taip aktorė Airida Gintautaitė šiandien prisimena repeticijas, kurių metu gimė neįgalios mergaitės Mirandos personažas. Tai vaidmuo, aktorei atnešęs Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą. Ateinančias dvi savaites Airidai teks net du kartus lipti į sceną, kaip ji pati sako, „gaudyti“ kūrybinių drugelių – jau kovo 20 d. Oskaro Koršunovo režisuota „Miranda“ bus rodoma Vilniuje, o mėnesio pabaigoje išvyksta į Rumuniją, kur bus pristatyta tarptautinio REFLEX festivalio publikai. Šiandien su Airida prisimename pačią repeticijų pradžią, kuomet ir gimė „Miranda“ bei jos vaidmuo.

Kūrėte vaidmenis O. Koršunovo spektakliuose „Shopping and Fucking“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Parazitai“, „Meistras ir Margarita“, „Oidipas karalius“. Tada – tarsi savotiška tyla ir štilis. Po tylos – tikras sprogimas „Mirandoje“. Kaip atsirado šis vaidmuo ir šis spektaklis? Drįstu klausti ne tik apie vaidmenį, bet ir apie patį spektaklį, nes visgi Jūsų kuriama Miranda yra jo stuburas.

Kiek prisimenu, visi vaidmenys ateidavo labai natūraliai – nei per dažnai, nei per retai. Štilio niekada nesu jutusi, nes visi sukurti spektakliai nuolatos buvo rodomi. Beje, kai kurie rodomi iki šiol. Kiekvienas iš šių spektaklių man lyg sprogimas. Tikrai nelengva septynerius ar daugiau metų rodomą spektaklį suvaidinti taip, lyg tai būtų pirmas kartas.

„Mirandos“ premjera įvyko Vengrijoje. Pamenu, sėdėjome su aktoriumi Povilu Budriu spaudos konferencijoj, tikrai, lyg būtume laukę sprogimo vakare. Negana to, dar su šypsenomis veide kvietėme žiūrovus: „Ateikite ir patys pamatykite, nes mes nežinome, kaip tai vyks.“ Labai bijojome, nes dėl laiko stokos nebuvome užfiksavę visų techninių dalykų. Na, galvojome, sprogs tai sprogs. Ir sprogo…

Po premjeros gimė kažkas naujo mūsų kaip aktorių pojūčiuose. Neįprastas jausmas, lyg būtume sudalyvavę hipnozės seanse, kurio metu per mus buvo pasakojama Shakespeare`o pjesė „Audra“. Repeticijose mes tik rinkome istorijos dalis, sprendėme ką reikėtų praleisti, ką pridėti iš kitų jo pjesių. Dėliojom lyg Lego kaladėles. Labai įdomus procesas.

Su Povilu čia pat kūrėme po keletą personažų ir patys tarsi režisavome, kodėl jie atsirado. Nesilaikėme Shakespeare`o numatytos scenų tvarkos, dėliojome siužetinę liniją savaip. Na, o dėl spektaklio stuburo… Manau, jog stuburas yra dukros ir tėvo santykis. Beje, spektaklio pabaigoje įvyksta detektyvo išaiškinimą – pasirodo, visą laiką buvo nagrinėjamas vieno žmogaus ir jo sielos santykis. Tokie tad stebuklai vyksta.

„Mirandoje“ – tik du aktoriai, tačiau tarp jų – žodžiais sunkiai nusakoma partnerystė, kažkoks aktorinis kosmosas. Kaip tai pasiekiama? Savaime suprantama, ir darbas, repeticijos, tačiau čia jau yra ir kažkas daugiau…

Dėl partnerystės pasakysiu viena – tai yra susiklausymas. Man jau tapo ritualu prieš spektaklį pasakyti „Einam gaudyti drugelių“. Nesiblaškant, susikaupus leisti drugeliui pačiam nutūpti ant rankos. Spektaklio metu tėvas ir dukra pastoviai tiesia pirštus vienas kitam – tai aliuzija į Mikelandželo paveikslą „Adomo sutverimas“, taip tarsi užburiant save istorijos sukūrimui. Taip mes žaisdami ir užsiburdami einame „gaudyti“ tų kūrybinių drugelių.

Iš kur sėmėtės minčių ir kuo pildėte savo aktorinį bagažą kuriant tokį tikrai nekasdienišką vaidmenį?

Nuo pirmų susitikimų su Oskaru supratau, jog jis turi minčių kokia turi būti Miranda. Jau tada lyg ir siūlė neįgalios mergaitės personažą, tačiau pradžioje nelabai kreipiau į tai dėmesį. Tiesiog ieškojau sprendimų ne formoje, o turinyje. Man buvo labai įdomu apie ką mes čia pykstamės su tėvu ir apie ką pykstasi Arielis su Prosperu. Galiausiai atradau, jog visais atvejais kova vyksta dėl laisvės. Miranda nori išsilaisvinti nuo tėvo primestų taisyklių, o Arielis – nuo Porspero priespaudos. Ir tada supratau, kokia gera idėja Mirandą pristatyti kaip kūno negalios sukaustytą mergaitė. Ji amžiname konflikte tarp vidinio polėkio ir neįgalaus fizinio kūno: laisvės siekimas, noras atsistoti ir eiti. Miranda save pakelia tik tikėjimu. Nuo tos dienos labai atsargiais štrichais pradėjau lipdyti savąją tokios mergaitės viziją.

Kaip kurti neįgalios mergaitės vaidmenį ir nepaslysti nukrypstant link tam tikro šaržavimo?

Nieko nekopijavau. Visgi, buvo keistų sutapimų. Repeticijų periode labai dažnai prie manęs tarkime, banke, poliklinikoje, kino teatre atsidurdavo tokia negalia sergantys žmonės. Pamenu, privažiuoja mama su dukra vežimėlyje, o ta mergaitė taip pažiūrėjo, kad man net šiurpai per nugarą nubėgo.

Galbūt tai tik sutapimas, bet tokie susitikimai mane labai įpareigojo. Buvau tarsi suokalbyje su visais, kurie yra kitokie. Nesinorėjo nueiti lengviausiu keliu tiesiog kuriant personažą tik per neįprastą formą – norėjosi pagauti jų vidinį žvilgsnį.

Prieš kiekvieną „Mirandos“ spektaklį atrodote kaip niekad susikaupusi. Keletą valandų iki spektaklio jau esate ne tik fiziškai sceniniame kostiume, bet, atrodo, ir mintimis kažkur kitur. Turite kažkokį specialų priešspektaklinį ritualą, skirtą būtent „Mirandai“? Ar taip ruošiatės kiekvienam vaidmeniui?

Kiekvienam vaidmeniui ruošiuosi labai atsakingai. Nemanykite, jog man labai lengva eiti į sceną. Aš labai bijau „nepagauti“ tų drugelių. O kaip tai nutinka? Tai nutinka tada, kai scenoje darai tai, kas surepetuota, kalbi tai, kas parašyta, tačiau viduje esi išsiblaškiusi ir pajunti, jog „čia ir dabar“ niekas nenutūpia ant scenos. Ši asmeniška metafora man labai padeda. Einu gaudyti, tačiau tuo pat metu leidžiu jiems patiems nutūpti ant piršto. Įdomu.

„Miranda“ pagal Williamą Shakespear`ą (rež. Oskaras Koršunovas) – jau kovo 20 d., Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.