Išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.

Žmonių ištrėmimas į negyvenamą salą vyko visais laikais. Valdžiai „nepatogiems“  žmonėms tokios salos būdavo kuriamos visur, tačiau būtent Sovietų sąjungoje plytėjo negyvenami salynai, kuriuose būdavo įkurdinami iškiliausi kūrėjai.  Ir kiekviena negyvenama sala būdavo pilna gyvenimo.

Čia žiūrovai išvys minimaliomis priemonėmis pastatytą spektaklį. Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę. …

Tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.

Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.