Čia žiūrovai išvys minimaliomis priemonėmis pastatytą spektaklį. Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę. …

Išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.

1950 m. vienas zen budizmo vienuolis sudegino vieną žymiausių šventyklų Kyote – Auksinę šventyklą. Vienuolį pripažino išprotėjusiu. Tai spektaklis apie to vienuolio dvasinį kelią, gyvenimą ir išėjimą.

Žmonių ištrėmimas į negyvenamą salą vyko visais laikais. Valdžiai „nepatogiems“  žmonėms tokios salos būdavo kuriamos visur, tačiau būtent Sovietų sąjungoje plytėjo negyvenami salynai, kuriuose būdavo įkurdinami iškiliausi kūrėjai.  Ir kiekviena negyvenama sala būdavo pilna gyvenimo.

Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.

Tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.

Tarptautinio hito “Terorizmas” autoriai yra, bene, žymiausi šiuolaikinės Rusijos dramaturgai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pjesė “Vaidinant auką” atrodo gana egzotiška, o iš tiesų čia labai aiškiai atskleidžiama Rusijos (o gal net pasaulio) tikrovė. Tai tarsi socialinis karnavalas, farsofilosofija ar filosofijos farsas.